Poezija
11 03. Iš sonetų ciklo „Tu – moteris“
Kostas Fedaravičius
***
Tu – moteris. Tau Dievo žemėj duota
Būt moterim skaisčia lig juodo grabo.
O tu eini į Baltazaro kraupią puotą,
Kur virš galvos Damoklo kardas kabo.
Tau šypsos kaukės, bokalus pakėlę.
Jų už akių visaip išpravardžiuota.
Sukūrė trečias brolis melo pasakėlę,
Kad tu gražiausia ragana su šluota.
Tu – moteris. Tempi tau skirtą naštą
Ir tempsi ją kasdien lig juodo grabo.
O metai tarsi kiauros valtys skęsta,
Ir delčios virš kraupių bedugnių kabo.
Tu – moteris. Likimo kelias keistas.
Tavoji meilė – mūs gyvybės maistas.
***
Tu – moteris. Tu – langas mums atvertas
Į dieną, kurioje kuprojas mūs šešėliai.
Tu – mūsų meilės pirmutinis kartas,
Nors po to meilės būna trupinėliai.
Tu – moteris. Tu saugai juos kas dieną.
Turi savy saugyklą paslaptingą.
Joj saugai meilės trupinį kiekvieną,
Nors melo peiliai tau širdin susminga.
Į tą saugyklą niekas neįkėlė kojos.
Saugyklos raktas širdyje padėtas.
Tava lemtis tik meilės trupiniu kartojos,
Nors buvo meilės pažadėtas piruetas.
Tu – moteris. Tu, laiko mūsų pavadinto
Gyvenimu, esi šviesa visų vilčių žibinto.
***
Tu moteris. Tave perkūnai tranko
Visų epochų ir visų laikų.
O tu supiesi ant Amūro lanko
Ir suptis tau kas dieną nesunku.
Tu – moteris. Tavęs laikai nebaido.
Ne jie, o tu visus laikus valdai.
Ir sugrįžti iš kasdienybės reido,
Kad virstų realybe pažadai.
Tu – moteris. Ne pažadus tau duoda
Prikimšti perkūnijų laikai.
Tu saugai savyje vilčių aruodą,
Todėl visas audras ir atlaikai.
Tu – moteris. Pati dėl mūs audra
Ir ja esi gyvenime tikra.
***
Tu – moteris. Gyveniman atėjus
Per viesulus didžiausius ir žaibus,
Pakrikštyt meile žemės prometėjus,
Kurie yra, ir tuos, kurie dar bus…
O jie iš Viešpaties pavogs žariją,
Gyvenimą uždegt ugnim nauja.
Kol tavo meilė žemėje šaknija,
Tol žemėje žieduojas žmonija.
Žieduosis ji, kol tavo kūnas šildys
Gyvybės šaknį, puolamą tamsos.
Tu – moteris. Tau lenkias vyrų širdys,
Nors daug kas tavo meilės netausos.
Bet tu, pasauliui rytą subrandinus,
Vedi į meilės mėlynus žvaigždynus.
***
Tu – moteris, kurią kadais mylėjau
(Tada man rodės meilė ligi grabo).
Bet tai, ką tąkart tau aš pažadėjau,
Tebuvo mano pažadai tik viso labo.
Atsimenu. Tu man taip pat žadėjai,
Nes rodės tau mūs meilė ligi karsto.
Bet nubangavo vasarom rugsėjai,
Daugiau jie mūsų pažadų nesvarsto.
Tik mudu mename, kas pažadėta.
Prisiminimuose mūs pažadai atgyja,
Kaip sėjome abudu rūtą, mėtą,
Kaip pasodinom pažaduos leliją.
Tie pažadai gėlių mums neaugina,
Todėl ir vaikštome po žemę plyną.
***
Tu – moteris. Tu ilgesiu nušvitus
Tikrosios meilės, dar neatrastos.
O laikas atneša ne meilės rytus,
O paišo Kaino ženklą ant kaktos.
To Kaino ženklo niekas nenutrynė,
Su ženklu tuo tu vaikščioji žeme.
Bet tu esi man meilė pirmutinė.
Pražydusi vyšnia gegužy baltame.
Ji pirmutinė meilė žmogui kartą būna.
Po jos širdžiai ji nebe pirma.
Ir ašaros apšlaksto jos karūną,
Kai melo ant galvos uždedama.
Tu – moteris. Man meilė pirmutinė,
Nors žalią rūtą pragaras sumynė.
***
Tu – moteris. Gali tu žemėj viską,
Net ir tada, kai nieko negali.
Gyvenimas tau sidabru netviska,
Nors tu esi didžios vilties kely.
Nors aukso tau dykai nebarsto
Nei tavo laimė, nei vilčių keliai.
Vis tiek esi gyvenimu lig karsto,
Širdin jo gyvastį įtraukusi giliai.
Ta gyvastim pasaulis atnaujėja,
Ir sukas viskas vėl vilties ratu.
Ir želmenis pavasariai pasėja
Su paukščiais giedančiais kartu.
Tu – moteris. Mūs viltimi tampi,
Nes tavo žodžiai meilei atlapi.
***
Tu – moteris. Tavy pasaulis supas
Tarytum vandenynas be krantų.
Kas myli, tas bučiuoja tau į lūpas,
Į lūpas mylintį taip pat bučiuoji tu.
Ir kraujas nuo to bučinio užverda,
Ir gyslom veržiasi ugnikalnio lava.
Ir aš šnabždu tik tavo giedrą vardą,
Kol ima keistis prieaušrio spalva.
Dangus šviesėja, sieloje nušvinta
Nuo bučinio mūs meilės spinduliai.
Į širdį, rūpesčių aptrintą,
Sugrįžta vasara, liepsnojanti žaliai.
Tu – moteris. Prieš dangų atsistojus,
Esi gyvybės ir mūs meilės rojus.
***
Tu – moteris. Apėjus žemę visą
Ir kojomis, ir keliais, ir kalba.
O laikas tavo sielą godžiai knisa,
Neaišku, kur sustos, kur jo riba.
Tą ribą sąžinė atspėti bando.
O laikui visa tai nebesvarbu,
Nes jis pasikaria ant melo gando,
Pavirsdamas kasdieniniu tabu.
Ir tau tabu gyvenimą suvaržo,
Ir jau nebėr nei meilės, nei tiesos.
Gyvenimas tarsi kaliausė daržo,
Lyg pinigai iš budelio kasos.
Tu – moteris. Visus kelius išmynus,
Eini į meilę per jų erškėtynus.
***
Tu – moteris. Tau laikas pažadėjo
Ne vien tik dangų, pragarą ir rojų,
Taip pat ir didžią meilę Atpirkėjo,
Kuris tave apsaugo nuo pavojų.
O tie pavojai tavo sielos tyko,
Nes tuos pavojus sukuria šėtonas
Ir gundo spinduliais valdžios vainiko,
Kuriais puikuojas žemėje tironas.
Bet tos šėtono pastangos begalės,
Nes tavo meilė nugali pavojus.
Ir tau atsiveria dangaus beribės salės,
Kelius visus pasaulio išmaknojus.
Tu – moteris. Tu – meilės testamentas,
Kad melstųsi tau šventas ir nešventas.
***
Tu – moteris. Tu – kalnas Ararato.
Jo tvanas paskandinti neįstengė.
Tave kiekvienas tarsi Dievą mato,
Nes tu esi visiems atviralangė.
Tu – moteris, kuriai likimas žada,
Kas šiam pasaulyje yra gražiausia.
Po to pamiršta pažadėtąją Eladą,
Jon kelio nebesiūlo, nebeklausia.
Likimas – savo papročių karalius,
Jis elgiasi taip, kaip pats išmano.
O tu, jausmus kitiems išdalius,
Lieki akloj aky apgaulės uragano.
Nors kaukia melo uraganas baisiai,
Bet sielai tavo mūsų meilės vaisiai.
***
Tu – moteris. Tu – meilės šienapjūtė.
Ir meilės pradalgės tik meile tįsta.
Ir meilė niekada nebūna prostitutė,
Ji tau uola prieš pragaro Mefistą.
Ji tau uola prieš Judą sidabrinį.
Ji tau uola prieš Kaino piktą gestą.
Tik tavo meilę mūsų širdys mini,
Iš rojaus išvytam ji neatvėsta,
Nes meilė žmogų žmogumi padaro.
Ir žemėje nėra juo tapti kito būdo,
Nes meilė – žiedas, sklidinas nektaro,
Kurio šalna rugsėjo nenužudo.
Kol meilės žiedo saulė įdienojus,
Tu – mūsų meilės pažinimo rojus.
***
Tu – moteris. Tau pragaras ir rojus.
Tau Dievo žodis ir juodi velniai.
Tau nuodėmėm lemtis pasikartojus.
Tu perprast ją bandai labai seniai.
Bet nuodėmės kaip priesaika išlieka,
Jų nemažėja, vis daugėja jų.
Ir bėga atmintis kas dieną aplink nieką,
Nebepasiūlydama sprendinių naujų.
Tau klausimų ne vienas milijonas,
Jie pažymėti vakaro ženklais.
Nors praeitį išgroja gramofonas,
Bet viltys vaikšto vieškeliais aklais.
Tu – moteris. Veržies iš rato šito,
Kuriuo Sizifo akmenį atrito.
***
Tu – moteris. Nors laimė pažadėta,
Bet savo laimės tu nesurandi.
Gyvenimas, įbrisdamas į Letą,
Paliko tau tik graudulį širdy.
Ir jį nešioji tarsi kuprą sunkią.
Tas graudulys giliai giliai širdy.
Ir iš tavęs jisai sveikatą sunkią,
Ir meilės duona jau nebesaldi.
Staiga, atrodo, meilė pasunkėjo,
Kaip vaisiai, laukiantys rudens.
Atrodo, viskas lig šalnos rugsėjo,.
Subręst nespėjęs, nevilty pasens.
Tu – moteris. Iš nevilties žengi,
Nes tavo meilė sieloj, – ne angy.
***
Tu – moteris. Tave pasauly mini:
Kaip velnią, o kiti – kaip šventą
Už rojuje nuskintą obuolį saldinį.
Už žemėj gautą meilės sakramentą.
Bemeiliai nori meilės ligi kapo.
Perpus su velniu meilę jie sumaišo.
Jų meilė meile žemėje netapo,
Paėmus dovanų iš velnio maišo.
O velnio maišas visad išsipūtęs,
Nes velnias sielas dovanom įgyja.
Kol viskas rankoj pragaro bobutės,
Tol turi velnias žemėj karaliją.
Tu – moteris. Kol velniui patarnausi,
Tavi darbai bus žemėje juodžiausi.
***
Tu – moteris. Tu – žiburys ant kalno,
Kurį įžiebia meilė naktį juodą.
Tu – moteris. Iš tavo balto delno
Į širdį krinta laimė ir paguoda.
Ir meilė tarsi putinas nušvinta
Ir pėdsakų juodų širdy nelieka.
Bučiuoju meilei širdį atrakintą,
Pavertusią visas kančias per nieką.
Ir meilės žiburys ant kalno dega
Skaisčiau už vakaro žvaigždyną.
Ir meilės neapdegusį pyragą
Naktis abiem po lygiai padalina.
Tu – moteris. Ilgiesi meilės godžiai,
Nes tu pati – esi tos meilės žodžiai.
***
Tu – moteris. Tavy šviesa gyvena
Kaip atpirkimas nuodėmių visų.
Turi ir meilę, ir kančios nirvaną,
Ir žaibą, bėgantį tamsybe debesų.
Tu – moteris. Esi šviesos pilnoji,
Šviesos, kurios mes geidžiame visi.
Todėl many kasdien pasikartoji,
Nes meilės saulė tavyje šviesi.
Tu – moteris, šviesos neišeikvojus,
Eini žeme, kuri dangaus tąsa.
Nors graso juodu vakaru pavojus,
Ir pasipildo apkalbų klausa.
Tu – moteris. Tu – meilėj daugiavardė,
Į ją gyvenimas tau tiltų neišardė.
***
Tu – moteris. Tu nori būt šventąja.
Bet laikas būt šventa nepalankus.
Todėl teks būt ir lelija juodąja,
Ir pint kitiems dilgynių vainikus.
Tos dilgėlės iš patvorių dulkėtų,
Išrautos su šaknim birželio vidury,
Kad lapai dilgėlių tau prakalbėtų,
Jog meilė visada labai žiauri.
Ką tau sakau, žinau, yra nenauja,
Ilgiesi žemėje teisybės ne tokios.
Bet netiesa užvirina tau kraują,
Iššokusi iš atminties sunkios.
Tu – moteris. Tau tenka galinėtis.
Su netiesa, kuri – dyglus erškėtis.
Atgal
