Poezija
10 31. Artėjant Vėlinėms...
Birutė Silevičienė
Skubu auksiniu kaimo keleliu,
Praeities atminimų mintis žarstau.
Prieš akis mano kaimas Vičiūnai,
Kur nelikę žmonių, bet gyvi laukeliai gimti.
Atėjau prisiminti žmones visus
Ir uždegti žvakelę tiems, kur išėjo...
Tylią maldą kalbu ir Dievulio prašau,
Kad kelelis Rojuje jiems būtų šviesus,
Tenemato jie mūsų skausmo, kančios,
Tenežino kiek iškęsti gali paliktas žmogus.
Praeities atminimus širdimi nešuos,
Prie kaimo kryžiaus sustoju,
Pasimeldžiu ir uždegu žvakę
Tiems, kurie gyveno mūs kaime
Ir už Lietuvos Laisvę žuvus.
O toliau prie Tėvelio kapelio einu,
Savo sielvartą, ilgesį ašaromis išliesiu,
Netekties skausmas gilus, artimųjų netektis,
Žvakelių šviesa ant kapelių brangių
Gal skausmą mano galėtų paslėpti?!
Vėlinių dieną tiek žvakelių ant kauburėlių juodų –
Plauna veidą ašarų nesulaikomi lašai...
Kapsi į žemę, į kauburėlius artimų...
Praradimų skausmas gilus, netektis...
Ir tu, gyvas žmogau, negali nieko pakeisti.
Ruduo
Kaimo kelelį rudens lapai užklojo,
O jie auksu spindi saulutės paliesti...
Nors nebėra to kaimo Vičiūnų,
Bet ateiti į tėviškėlę skubu.
Čeža lapai po kojomis, muziką išgirstu –
Tarsi Čiurlionio simfonijos garsai aplink...
Vėjas šėlsta kaštonų medžiuos,
Beria žemėn jų vaikelius:
Top, top, top, op, op, op – pokši žemėn kaštonai rusvi,
Bėga toliau takeliu, kažkas džiaugias,
Kažkas šaukia juos sugrįžt...
Jiems tampa baugu, be savų namų.
Bet jie valioj jau žmonių, vaikų –
Toks gražuolių rieduliukų likimas:
Senjorai jų pasirinks vaistams nuo venų,
Ar kandžių laikys į spintas sudėję...
Vaikai žais, darbelių gražių padarys,
Namuose žais maži vaikeliai
Ir džiaugsis rudenėlio dovana, tėveliams netrukdys.
Kaštonai tęs gyvenimą jau kitą –
Namų šilumoje, vaikų draugijoje –
Suradę savąjį likimą...
Tėviškėlei
Einu gimtinės keliuku, žvalgausi –
Pilu į širdį, į mintis besotes –
Linų melsvus žiedus, gimtine.
Džiaugsmą nešu per pienių pievas,
Mintis – baltų ramunių puokštėje paslėptas.
Tu man esi sava, miela ir mylima.
Tavajam grožyje išsimaudau ir pailsiu.
Čia toks svaigus, saulėtas rytas
Ir obelų žydėjimas į krištolą pavirtęs...
Priimk mane į savo prieglobstį, Gimtine,
Pagirdyki ištroškusius ir pamaitinki,
Tik čia šaltinių srovės gaivios trykšta –
Ir gera man naujai atgimti.
Dėkoju Mokytojai O.B.
Kiek džiaugsmo mano sielai suteikia
Mokytojos laiškai, telefono skambučiai...
Gyvenimą pratęsia patarimais, pamoko –
Gerumas, supratimas, atjautą –
Gyva jos kilnioje širdyje.
Ji pažįsta gyvenimo skonį,
Darbo džiaugsmą, sunkumą ir prasmę,
Nes tingėjimui – neturi ji laiko...
Šviesos pasauly gyvena.
Jos „rūmai“ – knygomis turtingi,
Skaitytos daug kartų,
Mokiniams išdalintos mintys –
Širdies turtas didelis ir tvirtas.
Branginu Mokytoją, mokausi gyvenimo meno,
Išminties, Gerumo ir Meilės...
Ji save išdalina žmogui be gailesčio visą,
Kai reikia – ji visad šalia.
Todėl aš jaučiuosi laiminga,
Ji man – tarsi Mama!
Dėkoju, mieloji, už Meilę,
Dėkoju už žodį iš sielos gelmių,
Dėkoju už Mintį prasmingą
Ir kelią, kuriuo aš einu.
Vis lydi Jūsų Gerumas,
Kelių mielųjų šviesa.
Tad būkit laiminga, linksma –
Mokinių amžinai mylima.
Kur skubi, keleli mano?
Kur skubi, keleli mano,
Takeliu per ąžuolų girias, miškus,
Kur išsivedi iš didingo miesto
Per rasotas pievas į vaikystės laukus?
Trokšti man nuplauti miesto dulkes
Ir pievų žiedais pradžiugint širdį...
Bėgsiu kaip vaikystėje pievomis basa,
Šaltinio vandenėliu kojas numazgosiu.
Matau, kai žvaigždės krenta į upės bedugnę,
Jos krisdamos užburia širdis stebuklingai.
Jos nesimaudyti krito į upę –
Ten jų – Amžinybės nežinomi namai.
Prašau tavęs, ištiesk man ranką
Ir nepalik čionai manęs vienos.
Nutiesk gyvenimui mums tiltą,
Lydėk nuo vakaro iki aušros.
Gyvenimo keliu ir tiltu
Mes eisime tiktai abu kartu.
Savyje nešame mes meilę tvirtą,
Ir leisk jai tik degti degt!
Viltis, svajones mūsų atgaivink,
Rasotom pievom kojas numazgok.
Žiedų žiedais mus svaigink,
Paukščių balsais sielą ramink!
Tu man esi reikalingas
Man tavo meilės reikia,
Prasmingų minčių ir žodžių.
Kaip saulės spindulį sutinku,
Pabudus iš saldžių sapnų.
Kas dieną džiaugsmo ugnele degu –
Kaip gera būti mums kartu.
Į mano skausmą visad atsiliepi,
Širdys džiaugsme supranta viena kitą.
Mes geriame gimtinės svaigų aromatą
Ir sočiai atsigerti nėra jėgų.
Tik nežinome, kas būtų, jeigu
Vaikystės dienos neatbėgtų takeliu...
Gyvenimas priverčia gimtus namus palikti
Ir mokame už tai kaina didžiule:
Draugų, tėvų, sodybų netenkame,
Skandiname skausmą ašarose.
Tu man esi reikalingas visad,
Kaip saulės spindulys kasdienis,
Vedlys per gyvenimo upes ir kalnus,
Įveikiantis nesėkmes, praradimus –
Meilės židinį visada saugantis,
Kad gyvenimas mūsų būtų prasmingas.
Prie Baltijos jūros krantų
Įsiklausyk į jūros bangų muziką,
O dainai žodžiai patys atbėgs...
Kartais ji būna žiauri ir klastinga,
Kartais krantinėje einant ji žais.
Šėlstanti jūra visus baugina –
Bangos bėgančios, rodos, pagrobs...
Kartais minčių pasėja laviną,
Prie kojų švelniai ir ramiai prisiglaus...
Žuvėdros klykaus, skrisdamos virš jūros,
Kirai krantinėje vaikščios ramiai,
Žvelgs kopos – išdidžios ir ramios –
Sulaukę ant kranto žmogaus...
Kaip greitai mūs jaunystė nuskubėjo,
O širdimi mes esame dar jauni.
Tik metai bėgdami mūsų negailėjo –
Paženklino mūs galvas sidabru.
Ir vėl prie jūros vaikštau krantine,
Per metus aš jos vis išsiilgstu...
Geriu ramybės taurę kas dieną pilną,
Grožiuos gyvenimu ir juo tikiu!
Pasakyk, Mamyte
Pasakyk, Mamyte, kas į tavo plaukus
Sidabrą išpylė rudenėlį šaltą?
Ko taip snaigėm žiba mėnesienos naktį,
Ko sapnuose kvieti tėviškėn sugrįžti?
Tai vargai vargeliai, sidabru pavirtę,
Užgulė, vaikeliai, man pečius ir mintį,
Mano širdžiai reikia meilės geranorės,
Dovanojat, grįžę į Tėvelių gryčią.
Nepamirškit niekad tų kelių kelelių –
Kur mažyčiai ėjot gimtinės takeliu.
Kur sodybas puošė sodai išbalę,
Kur pasakėles seka bočius senas.
Man sidabrą į plaukus vargai supylė,
Nesėkmės ir praradimai raukšles įrašė.
Todėl šiandien spindi sidabru plaukai,
Kad laimingi auštų jums nauji rytai.
Atgal
