Poezija
10 27. Širdies daina poezijos upės bėgsme...
Birutė Silevičienė
Lietuvos kaimo rašytojų sąjungos pirmininkas Kostas Fedaravičius – poezijos upelis, gyvenime išsiliejantis vis naujomis eilėmis, gražiomis mintimis, svajonėmis, naujais pastebėjimais supančioje gamtoje. Ir šį rudenį, kai žemę dengia auksiniai krentantys medžių lapai, braido takeliais, žavisi ir pamatytus vaizdus talpina į savo mintis, kad galėtų išsilieti baltame popieriaus lape, ir skaitančiam žmogui suteikti gėrio lašelį. Kasdienybė nėra nuobodi, kai surandi kūrybai minčių. O jų tiek daug... Nušluostančios ašaras nuo veido, įsimenančios visam gyvenimui. Ir gera būna, kai tos mintys, žodžiai kelia į gyvenimą, į paukščio skrydį, kai norisi dainuoti visam pasauliui. Ir mūsų Kostas Fedaravičius dainuoja...
Įsiklausykime į jo poezijos upės bėgsmą:
Mėlyna mėlyna mėlyna –
Mėlyna tolumą mėlis,
Sėlina sėlina sėlina
Paskui saulę šešėlis.
Judina judina judina
Vandenys nendrę ploną,
Rudina rudina rudina
Rugsėjis lapo kaproną.
Lašina lašina lašina
Kovą varveklių nosys –
Po jo balandis kvatosis.
Eina vasara su dalgiu, -
Po rudens aš vėl regiu
Gruodį kaip baltą žąsiną.
***
Pavasario rankos suardė
Ledynų baltų viešpatiją –
Pabėgo žiema daugvardė –
Ir erdvės žibutėmis lyja.
Ir miškas, vėl saulę iškėlęs,
Ją nešas per mėlyną dieną,
Kol tyliai pasineria gėlės –
Į rūką – atvirintą pieną...
Ir šviečia pavasario laikas –
Baltas, nupraustas vaikas –
Ir erdvės žibutėmis lyja.
Tie lietūs jų nesibaigia –
Sugrįžta į žemę daigią
Vėl sėkla per Aukštaitiją.
***
Rugpjūtis lapus jau barsto –
Juos ėda pasiutus kaitra.
Atrodo, prie vasaros karsto
Daugiau kam budėt nebėra.
Dangus nebe mūsų.Už lauko
Nei kelio, nei paukščio, tiktai –
Lyg dulkės, lyg rūkas plauko –
Ne mano jau šitie kraštai.
Kur viskas negyva ir duria
Rugienos. O meile, kur tu?
Einu aš per dieną, mūs niūrią.
O paukščiai jau dairos pietų,
Šiltųjų pietų, nors rugpjūčio
Dar vėjai liepsnojantys pučia.
***
Bendras kelias pakalnėj nutrūko –
Į jį nebegrįšime jau niekada –
Išbridome abu iš apgaulės rūko –
Ir kiekvienam jau savo valanda.
Ir ryto mėlyno, ir purvo juodo,
Ir apkalbų, ir tos karčios tulžies,
Ir žodžių numestų ant gruodo,
Ir laimės, į kurią kadais veržies...
Ir aš veržiaus, tos laimės geidęs,
Ėjau į ten, kur jos seniai nėra –
Ir mano priesakų išblukę raidės...
Galvojome, kad dugną jau pasiekę –
Bet kas paduos duonos rupią riekę,
Kada širdy ne meilė, bet audra?!
***
Čia mano šviesiausias „esu“,
Čia vėjas pasėjo man rūtą
Į dirvą baltų debesų.
Čia mano žodžiai sukrito
Į širdis laimingas kitų.
Čia saulė man pateka ryto,
Kad vestų mane zenitu.
Ar man su tavimi gera,
To niekas nepasakys –
Bučiuoju alyvų aš kerą –
Tas mėlynas tavo akis.
Ir tęsias gyvenimas vėlei –
Ir ašarai, ir ramunėlei.
Bėga poezijos minčių senėtai upeliu ir džiugina šeimos narius, artimus, pažįstamus, draugus... Gražu, kai tos mintys suranda atgarsį kitų žmonių širdyse, kai nuteikia gyventi Lietuvos žemėje, grožėtis jos nuostabia gamta, pakelti akis į saulę, į debesėlį, branginti rūtas žaliąsias, duotus priesaikos žodžius ir išlikti Žmogumi. Ir nesvarbu, ką gyvenime veikė Kostas Fedaravičius. Jis buvo ir yra Švyturys, pavyzdys žurnalistams, mokytojams, vadovams, kūrybos nešėjas į žmonių širdis ir vedantis Lietuvos kaimo rašytojų būrį į Žodžio šviesą, Meilę ir Laimę.
Ruduo. Tiek auksinių lapų išbėrė ant žemės, eini, o jie čeža, „kalbasi“ su vaikais, praeiviais ir dovanoja gražius prisiminimus apie sutiktus žmones, renginius, kuriuose skamba kūrėjų eilės, sonetai, proza, haiku, romanai ir t.t. Stebiesi, kad tiek gali parašyti mylintys kaimą žmonės. Nes čia mūsų šaknys, kur protėvių ir tėvų žemė, ir mūsų gyvenimas skaičiuoja metus.
Spalio 25 dieną Lietuvos kaimo rašytojų sąjungos pirmininko gimtadienio šventė. Visos LKRS valdybos narių vardu sveikiname garbųjį Kostą Fedaravičių su švente, linkime Jums stiprios sveikatos, džiaugsmo, kūrybos arimuose – naujų sonetų ir naujų knygų!
Prie sveikinimų prisijungia ir laikraščio „Lietuvos aidas“ vyriausiasis redaktorius Algirdas Pilvelis bei redakcija.
Atgal
