Poezija

10 24. Ruduo

Prof. habil. dr. Danielius Gužas

Ruduo pilnas įvairovių: tai derliaus surinkimo, pilnų aruodų metas. Metai nekartoja praeito rudens, jie visuomet skirtingi ir negrįžtami, tai ne aidas miško pakrašty. Niekuomet metai nesikartojo ir nesikartos, jau taip mūsų pasaulis surėdytas. Išaušo rytas, kito tokio nebebus, spindi jis vaivorykšte ar dengiasi juodu debesiu. Gal atrodo ir baugu, tačiau žmonės pripranta, pamilsta ir gėrį, ir blogį, sutiktą pakely. Nuo seno sakoma: nėra to blogo, kas neišeitų į gerą. Viską žmogus sugeba išgyventi, adaptuotis, gal kartais neįvertindamas ar nejausdamas to, kas aplink mus vyksta.

Aplinka formuoja žmogaus mąstymą ir elgseną. Graži aplinka, kvapnūs gėlių žiedai taurina žmogaus jausmus, jis tampa jautresnis blogio apraiškoms, susitvardo, jei jis ir pasireiškia. Gyvenkime gražiai ir tauriai, būkim dėmesingi vaikams ir silpnesniems, senoliams. Liaudyje sakoma, kad jaunu, koks buvau – nebebūsiu, vis sensiu, vyresniu už kitus tapsiu. Nepalikime nežinioje prašančio pagalbos. Visus mus pastoviai veikia aplinkos gėris ir blogis. Gyvenimas – tai kova. Taip sakoma visose tautose, mes tai girdime no mažens.

Pateikiu „Lietuvos aido“ skaitytojams eiliuotos kūrybos, galima tai pavadinti eiliuota proza. Šių dalykų mokiausi ir mokausi iš lietuvių poezijos ir lyrikos.

Rudens elegija

Krenta lapas, medžio viršūnėj pakąstas,

Nukritęs, sutryptas batais sunkiais.

Gal kas pakels, gal paklaus kas nutiko,

Kam trypia tave, o ne kitą, prastesnį?

Niekas neklaus, tik galvos:

Ką tasai žmogus yra padaręs,

Tik už ištartą žodį

Nubaustas atitinkamai piktai.

Pilkas padangėj debesis

Seniai ties mūsų galva kabo.

Žmonės nežvelgia taip aukštai,