Poezija
10 20. Atrištos akys
Algirdas Kavaliauskas
Po gūdžias ir tankias girias, laistytas krauju,
Neįveikta ugnies ir prievartos klajoja praeitis takais,
Pramintais kojomis nepasidavusių žmonių,
Vestų valdovų su lietuviškais vardais.
O laikas siuntė vis naujus išbandymus,
Be gailesčio nusiaubdamas šituos kraštus.
Prisikentėjusią žemelę verkdamas bučiuoja
Represuoto žmogaus gyvenimas klaikus,
Atvykėliai ne savo mirtį erzino girta daina.
Pašiurpus pitija užkeikė juos archajine malda.
Suprantami šioj žemėj žodžiai senovinės giesmės
Ir ryžtas siekti savo kraštui geresnės ateities.
O šunys skalijo užpustyto kaimo skriaudas.
Saulėlydis nusinešė jo prakeiksmus, raudas,
Paklusnūs žmonės žvairomis nurodymus kartojo –
Nuo nevilties gyvenimo skeveldros aprasojo.
Po krūmu paliktas briedžiuko tuščias guolis.
Kraujas ir ašaros ant sienų, pamatų akmens.
Prie mūro pastatytam broliui
Atriša akis: vis tiek nebegyvens.
Ir ežero, laukų ir miško priešiškumas
Lyg viesulas praūžia virš pušyno.
Žmonės maldavo vandenis ir žoles
Išgelbėt nuo ateivių iš vadinamo durnyno.
Jau nužydėjo mitologijos, išbluko tiesos.
Vėl girdim kulkas zvimbiančias širdin.
Tikėti nesinori – gal tai Fata Morgana –
Kraupiausios mintys braunas atmintin.
Nesuskaičiuoti kiek prasižengė gimtinės žemei –
Su norais ir darbais kitus pajungti savo valiai.
Ir niekas nieko padaryt – pakeist negali,
Kai pro rakto skylutę išlenda sveiki kupranugariai.
Atgal
