Poezija
09 30. Bangų nešami
Kvartetas
Algirdas Kavaliauskas
Gatvelė senamiesty prie pat universiteto.
Viename jos kiemely studentų kvartetas
lošia kortomis. Kai lyja – slenka į pastogę,
išgeria vynelio, pašmaikštauja, paburnoja,
riebiai nelietuviškai išsikeikia ir tampa ramūs,
maloninami saulės – vėl mandagūs.
Nors jauni ir įkaušę, bet kivirčų išvengia,
vėl tęsia ką pradėję, o knygos – kur pakliūna
išmėtytos su konspektais pakampėm visom.
Visokių studentų matė,
senoji, garbingoji Alma Mater.
Ir kvartetas prie knygų palinksta keliom valandom,
O paskui: Rimas banką prižiūri, Gvidas dalina,
Mindaugas – praleidžia, Algirdas – vaišina.
Būna, pogarsiai užtraukia kas buvo aktualu:
Dabar, brolau, tokia mada –
Plaukai, barzda ir gitara.
Rektorius patrumpino plaukus ir barzdas,
Kitu nurodymu– siauras kelnes paplatino,
bet paliko ramybėj ūsus ir gitaras.
Vynelis taip pat madoj, rašalas vadinas –
Kam tai svarbu, koks dabar jaunimas.
Kursiokes mintyse nurengia, daug ką įsivaizduoja,
Ne iš meilės, o iš vyriškumo visas išbučiuoja.
Pradžioj kaip dauguma – studentauja,
Artėjant sesijai jau stengiasi studijuoti,
Vėjais praleistas naktis, prašvilptas dienas subalansuoti.
Istorija – gyvenimo mokytoja, studentai pagalvoja,
Tik nesupranta, kodėl gyvenimo mokytoja vėluoja
Ir laiku nepamoko, neįspėja –
Nekiekvienas įveikia pagundų barjerą.
Po metų, kiemelyje ketverto – nebėra.
Nespėjo
Vanduo mirguliuoja ir supa pakrantėj putas.
Absolventai užtraukė, nuplukdę klaidas nelemtas,
Merginų balsai: „Gaudeamus igitur...“ virš bangų.
Vaikinų skardus: „Gaudė mus čia ir kitur...“ – tai svarbu, –
Ne lotyniškai, lietuviškai plėšia: „...o pagaut negali...“,
Ne juokai, kai smurto bangos ritasi per šalį.
Tik jūrai patiki savo viltis ir gyvenimo mįslę,
Kad vėliau jaunos mintys turėtų kur sugrįžti.
Išgalvojo kraštus, išmelavo kelius kaip juos pasiekti.
Jūra, rodos, nuplukdė nesėkmes ir liko euforijoje.
Neprašyti grūmėsi už kitus ir retkarčiais už save,
Mušdami svarbiausiais koziriais – diplomu ir jaunyste.
Pajuto gyvenimo subrandintus sunkius vaisius savyje
Ir bičiulių praradimus, kurie draugystės jungo neištvėrė.
Nesėkmių išvarginti ėmė pralošinėt save,
Žinojimą pavertė pragaru, liepsnojančiu netikrume.
Pasirodo, ne tiek daug ir suprato, – galėjo numanyti,
Kad atmintis ne tik paguodžia, bet ir apnuodyti gali.
Nors ir galingos bangos, bet ne visas apnašas nuplauna,
Ir liko su tuo, ko nespėjo tada nuplukdyti.
Prie ežero
Ežere žvaigždės
žvaigždutės akyse
susitikom
džiaugėmės vyčiu
Gedimino stulpais
nesuprato
karaliaus karūna
žaižaravo ir degė
nematė
geležinį vilką
girdėjau staugiant
negirdėjo
šuoliuoja didžiavyris su kalaviju
nebijokit
savas
išvirto iš aludės
keikiasi keliom kalbom
gabūs
kalbėjo
užsimerkiau
baisu buvo
mintys ir kojos pinas
lieka pėdos
purvyne
nepatiko
negalvojo
iškoliojo
ežeras mato
negarsinu jo išminties
nepatikės
gyvenimo brūzgynuose
ne vienas klaidžioju
kas ras kelią
suradau saugau
dar nerodau
tegul galvoja
kas iš to išeis
žiūri
gyvenimas.
Užuomina
Sakau, gerai, kad kritikai žodžių nešykšti,
Kritikuojama išrankiai, kritikuojama piktai,
Gyvename: kaip dar kritikuoti – nebeišmanai.
Tai gal pasiskolinkim ne tik raidžių, bet ir žodžių.
Jų apstu, ten kaimynus įsivaizduoja esant blogiu.
Kaltę išpirkti kai kas prasidėjo savinieka –
Savas kraštas, suprantama, ydingas, blogas.
Gal tikrai užtarnauti kritikos žodžiai, kurių nešykšti?
Skubėkime kitataučiams nuolaidžiauti – kaltę išpirkti!
Taigi, kokius kvailumo įrodymus dar panosėn pakišti?
Sakote, visagalė valdžia susimąstymuose nuskendo...
Tai gal užteks užuominų apie buvusius ministrus.
Kerštas
Mąstau apie kerštą,
Tiek daug manančių, jog tai išeitis.
Skriauda ir neapykanta veda prie jo,
Juodo, didelio, aštraus,
Bet vis tiek neaiškaus –
Gal žinote, kas į ką šaus?
Į kieno taurę įbers nuodų?
Žinia, kerštingas slaptai slankioja,
Kerta tiesmukiškai, ėda iš pasalų,
Siaubas – kiek tų kaltų!
Pritilo kasandros,
Užteks tų pranašų:
Kaltas tas ir anas,
Kaltas, žinoma, aš.
O labiausiai kalti
Prasčiokėliai visi.
Ir svarstai atlėgęs –
Negi kerštas – panacėja?
Bet kaipgi kitaip,
Jei kerštams atidūs teismai.
Nežinau ką ir manyti,
Koks išminčius gali pasakyti:
Kam ir kodėl reikia keršyti?
Trukdžiai
Margaspalviai gyvenimai
Supasi bekraščiam mėly.
Nepažinsi, išlieka paslaptingi
Už bangų daugiaveidžių šešėlių.
Algirdui
Daugiakalbis įpylė,
Daugiaspalvė pakėlė.
Nebešėlk, smarkuoli,
Mes jau nebe daugiajėgiai.
Eugenijui
Vidurnaktį pakeltas tiksliai pasakys datas, faktus
Ir ko dar bepaklaustum.
Žinojo ne apie save, apie kitus –
Todėl nematė knygų laužo.
Jūratei
Iščiustojot apdarus,
Išvalėte kampus...
Jei vėl kam nepatiktų –
Kas gi tada bus?
Kazimierui
Keista – Panery buvom jauni,
Su jaunatviškais nustebimais.
Keista, kad kiti nejauni.
Gal mes kitiems – irgi keisti....
Lidijai
Gyvi draugų debesėliai virš Baltijos, atgaivinti euforijos –
Iš praeities daug ką prikeltum, jeigu galėtum,
Gal kitaip jaudintų stebuklingos mitologijos
Jeigu žemėje būtų taip, kaip tu norėtum.
Liucijai
Sukom galvas pajūry,
Kaip gražiausiai reikšti mintį.
Tik kažko nepastebėjom.
Gal dar buvo per anksti...
Romualdui
Nieko nepadarysi –
Sugundė.
Viskas būtų gerai,
Jei ne... „Sekundė“.
Aldonai N.
Vakarėja. Kyla vėjas.
Klykia paukštis Sapieginėj,
Kaip gyvenimas svyruoja medžiai.
O už Vilniaus netoli – gimtinėj
Namas su tavim į kelią žiūri –
Gal pamatys atbėgančių vaikaičių būrį
Kuriuos tu priglausi, užliūliuosi,
O, jeigu reikės, ir padainuosi.
Tada lauks gėlių darželis,
Sodo krūmai, daržo lysvės ir upelis,
Kuriame vargus nuplausi.
Gal prisėsi, gal į skaidrų vandenį pasižiūrėsi –
Ne save, kitus užjausi ir matysi,
Tuos, kuriems visą save išdalysi.
Daliai S.
Vertinome ir vertiname knygas galvojančias,
Lentynose ir protuose besikeičiančias –
Gyvenimo bibliotekoje išliekančias,
Į dar būsimą atmintį įsiliejančias.
.Besistengiantiems galvoti padėsiančias.
Danutei T.
Romantikos, įspūdžių, tolių
Pas tėvus nėra, lyg užginta!
Nebetraukė namolio,
O ten - kur meilė svaigina.
Slenka vakaro sutemos –
Kiek išvargta, kęsta.
Kodėl, Dangau, už ką?
Už meilę – lakią fantaziją..
LIKIMAS
Priežastis
Jaunyste žavėjo,
Jos polėkių nesugaudys.
Pavydas laimėjo,
Senatvėj nebejaudins
Likimo lemta
Išėjusiam negrįžti
Likimo buvo leista tau ir man
Priglusti prie šviesos ir savo meilės.
Linksmom įsimylėjėlių akim,
Žaroj ieškojom skirtos laimės.
Nebesivyki josios apgaulingos,
Kuri taip gundančiai žėrėjo.
Iliuzijų gėlės nespalvingos –
Tik tu kitaip juk negalėjai.
Ir negalėjai taikstytis ir laukti
Kol išgirs siaubingą netiesą dangus,
Tik nieks nežino, kaip norėjos staugti,
Kad susimąstytų žiauriausias žmogus.
***
Berniukas mato į save panašų –
Panašūs slenka protėviai artyn.
O iš krūtinės kraujas laša – –
Galvas nulenkiame žemyn.
Sužvarbus ties išėjusiu taku
Namų. žmonių ieškos siela.
Prie aukuro susirinkę ratu
Ar ją pakvies pavasariai žali.
***
Kalnely visagalis laikas
Suguldė prie medžio kuplaus.
Motin, ar jauti, kad tavo vaikas
Dabar amžiams prisiglaus.
Taip buvo lemta,
Nesvarbu, kad taip negera.
Nelaiminga bejėgė sustingo teisybė
Prieš nenugalėtą melą.
Pasimatymas
Atėjau į pasimatymą.
Sninga jazminų žiedais.
Prisiartins nematoma,
Pabučiuos ir nueis.
Ilgesys
Prie gintaru inkrustuoto staliuko
Susėsdavo visa šeima...
Noriu išgerti kavos su pienu.
Sėdžiu vienas ir laukiu.
Kantriai laukiu, dairausi jų,
Savo artimų...
Ak... Nebesulaukiamo laukiu,
Tik dangus pila lietų ir liūdesį. –
Vienas baigsis, kitas – bedugnis...
Dabar jau aš eisiu pas nesulaukiamus,
Nors to ir nepranašavo kasandros...
Gal susėsime vėl prie staliuko,
Inkrustuoto gintaru ir mūsų meile,
Serviruoto deficitiniais laikmečio indais...
**
Ant žemėtų jų krūtinių
Dedu gėles ir kraujuojantį ilgesį.
Atgal
