Poezija
09 25. Keliausiu, kur giedras dangus
Prof. habil.dr. Danielius Gužas
Aš išskrisiu, kur giedras dangus,
Kur saulė ankstų rytą teka,
Kur žmonės pabudę džiaugias
Skaisčią saulę išvydę.
Gal ir saulė neamžina,
Bet dar virš jūros kyla.
Juk virsmas gelmėse –
Gyvybės neišsenkantis šaltinis.
Gyvybė Dievo sukurta
Amžiams egzistuoti.
Nėra žmogaus, nėra Dievo
Skursti, tiktai egzistuoji.
Gyvybė – pasaulio vaizdo atspindys,
Yra žvaigždė, yra Dangus
Niekur neskuba ir nevėluoja,
Verda, dega, kunkuliuoja.
Gal ateis diena, ir saulė nusileis amžinai...
Ir sodai nežaliuos.
Be saulės mums bus negerai,
Ieškosime kitos galaktikos.
O galaktikų yra dar daug,
Kol kas jų nieks nesuskaičiavo.
Erdvė didi, kraštų nėra,
Nebuvo niekad, ir nebus.
Pasaulis bekraštis, begalinis,
Sunku mums jį suprasti.
O kur gyvena kitas „svietas“,
Kurio gyvybės dar nematėm?
Matysim viską, kas gyva, ir kas mirę –
Tokia Aukščiausiojo valia.
Ar suskalbėsim susitikę
Kitos galaktikos krašte?
Išvysim mes skaistesnę saulę,
Ne tą, kuri išnyks,
O tą, kurią erdvėj sutiksim
Ieškodami vieni kitų?
Džiaugsmo, verksmo,
Gal ir skausmo bus kam nors?
Pasaulyje ir Blogis egzistuoja,
Dažnai užvaldo mus.
Blogio pinklėms kas nepasiduos,
Malda, Tikėjimu Didžiajam Dievui
Kurs, dalį žmonijos išvaduos
Nuo pragariškos kaitrumos.
Aš didžiuojuos
Didžiuojuos, kad priešas manęs nenugalėjo,
Likau širdy ir dvasioje savu.
Kaip ir užgimęs,
Visad savo Tėvynę aš mylėjau.
Meilė kraujyje sruvena
Nes mano tėvai čia gyveno,
Myliu Tėvynę savo,
Gyveno seneliai, senoliai ir Tavo.
Kapas
Kapinės nusodintos
Paminklais ir šventais vardais.
Vieną iš jų reiks pasirinkti,
Ir gulsi šalia jų amžinai.
Amžinybė, tai ramybė,
Kurios linkėdavo kunigai.
Ar tikrai šiandien miegam,
Ramybę skiriam kitiems?
Ar suteiks kapas poilsio,
Užtarnautos ramybės amžinos
Nuo išgyvento nuovargio,
Nei tu, nei aš nežinau.
Sudėkit rašmenis ant kapo,
Tegu praeidami žmonės skaito,
Ką šis žmogus prirašė,
Gyvendamas ir vargdamas vargus.
Kas vargo, tas ir vargs,
Kol žemėje gyvendamas iškęs
Tauta minės ar neminės,
Kiek laisvės Tautoje bus.
Uždanga
Pakelkim uždangą geležinę,
Kuri prislėgus mus ir Tėvynę buvo,
Žūtis mums artimesnė tapo,
Negu prarast savo gimtinę.
Kova vyko begalinė,
Kraujas tekėjo žemės paviršiuj,
Daug laiko jau praėjo,
Jo niekada nepamiršiu.
Senam mirti nebaisu,
Daug jau atlikta darbų.
Kas nebuvo padaryta,
Liko laiko, bus sutvarkyta.
Mano laikas labai brangus,
Net sekundė amžina.
Ji nutildys mano širdį,
Jei ji Dievo bus skirta.
Ko dar stovim ant kranto?
Ko dar stovime ant upės kranto,
Juk vanduo seniai nutekėjo,
Debesys lietaus praėjo,
Vanduo vagoj žibėjo.
Vanduo gyvas – žaižaruoja,
Prie kranto prisišvartuoja.
Juo ir vaikščioti gali,
Ir gyvybę čia randi.
Imk ir gerki vandenėlį
Iš srauniojo šaltinėlio:
Sielą tavo atgaivins,
Ir sušildys – nuramins.
Ko dar stovi – prieik arčiau...
Laimės juostą pamačiau.
Tikrą grožį aš jaučiu –
Dar gyventi noriu.
Štai ir stovim mes ant kranto,
Upė teka pamažu.
Didį šaukštą pasiėmęs
Vandenėlį jos semiu.
Negrįžusiam
Nukeliavai, bet negrįžai
Iš Sibiro platybių.
Širdies skausmą tu patyrei,
Daug kuo čia nusivylei.
Važiavom, mus vežė
Per Sibiro sniegynus.
Paukščiai čiulbėjo giesmes savo,
Motina sūnelį verkiantį ramino.
Cit, neverki sūnaitėli,
Reiks dar tau gyventi.
Savo gyvenimą paskyrė,
Medžius girioj vertė.
Sąvartynų ir šiukšlynų
Pilni miškai buvo,
Šalčio sukaustytoj bakūžėj
Jau Tėvelis mirė.
Mirė. Palaidotas
Virš žemės šaltos.
Atgal
