Poezija
09 12. Spengianti tyla
Darkenas Deseras
Spengianti tyla
ir tik mano tyli aimana
skros vėlei per naktį
atgal pas Tave
tamsia ir tiršta mėnesienos šviesa
pasikliaut negaliu
tad šiąnakt miegok, o rytoj
aš dovanosiu Tau saulę
žvilgsny paskęsdavau nevalingai
regėdamas atspindį sielos
ir Jai kaskart sumirksėjus
man pasaulis pradingdavo
Baltoji magija
Ar Tave galėčiau vadint
Elegantiška fėja
Kai naktimis taip tyliai grakščiai
Užburi sapną sklandydama vėjais
Iliuzija
Širdį užburianti idėja užplūsta
Mintis, kad visad kartosiu
"Man nieko netrūksta"
Viltis, kad naktis ši baigtis negali
Ir kad liksiu čia amžiams
Padėjęs Jai galvą ant kelių..
Tai tik
Rožinė Romantiška migla
Bet
Pasiliks visad ji manyje
Mano akys pilnos gyvybės
Šypsenai Tavo nušvitus veide
Žvilgsniu žingsnius Tavuosius palydžiu
Ilgesingam sapne naktyje
Pėdas paliktas smėly jūra užkloja
Jas keičia ilgainiui speigas šiaurus
Atsisukus dar kartą man pamojuoji
Išnykdama tarsi dūmas rūstus
mano mintys padrikos
pas Tave vėl sugrįžta
ir virpa kūnas sutrikęs
auksiniams plaukams veidą palietus
Legalus narkotikas
Tarsi narkozė svaigi
Užvaldanti kūną ir mintį
Ir lyg ekstazė švelni
Raminanti dūšią ir širdį
Esi
Tobula
Laimės idėja
Kritęs
Ilgesy permirkęs vėl popieriaus lapas
Prašys, kad talpinčiau Tave švelniai į jį
Ir numestas pakelėj tvirtas kardas
Maldaus, kad kovočiau audros sūkury
Bet šios rankos po truputį nusvyra
Kvėpavimas tampa sunkiu atodūsiu pamažu
Ir ramios mintys dažniau vis nutyla
Be jų į tuštybę ilgainiui grimztu
Atgal
