Poezija
09 11. Dainuoju Lietuvai
Lietuvos kaimo rašytojų sąjungos Valdybos ir UAB „Dobilo leidykla“ informacija
Lietuvos kaimo rašytojų sąjungos narė, gimusi 1935 m. Suvalkijos krašte, Marija Inkrataitė-Blažulionienė šiais metais atšventė gražų jubiliejų – 80-metį. Tačiau laiminga vaikystė iškrėtė pokštą – 1948 m. gegužę piktas lemties sūkurys nunešė prie sraunaus Jenisiejaus krantų. Ten buvo šalta, liūdna ir sunku.
1954 m. pradėjo rašyti eilėraščius lyg dienoraštį. 1957 m. rudenį meilė tėvynei parvedė į Lietuvą, deja, ne į tėviškę. Apsigyveno Tauragėje, darbo paieškos atvedė į nuostabų Dzūkijos kampelį, apsuptą žalių pušynų, trijų upių – Merkio, Gelužos ir Šalčios santakoje. Tai Valkininkai (Varėnos raj.). Marija čia gyvena nuo 1960 metų. Ją žavėjo graži gamta ir nuoširdūs žmonės.
1994 m. įstojo į Lietuvos kaimo rašytojų sąjungą ir vėl pradėjo rašyti eilėraščius. Spausdino Varėnos laikraščiuose „Merkio kraštas“ ir „Giružis“, Alytaus laikraščiuose „Alytaus naujienos“, „Dainavos žodis“ ir „Valstiečių laikraštyje“, knygose „Suvalkijos kovų aidai“, Alytaus apskrities literatų klubo „Tėkmė“ almanache, Lietuvos kaimo rašytojų sąjungos almanachuose „Krintantis lapas“, „Kaimo rašytojas“, „Giesmės ąžuolui“, antologijose „Veidu į Tėvynę“, „Vilties žarija“, „Pavasario ženklai“, Tremtinių kūrybos antologijoje „Tremtinio Lietuva“, Varėnos rajono literatų almanache „Merkio lieptai“, Marijampolės naktinių poezijos skaitymų knygelėje „Pilnaties šviesoje“.
Marija yra Alytaus apskrities literatų klubo „Tėkmė“, Varėnos literatų klubo „Jovaras“ narė, dalyvauja Rytų Lietuvos literatų veikloje.
UAB „Dobilo leidykla“ išleido poetės knygas: „Kas netilpo širdy“ – 1999 m., „Gyvenimo keliu“ – 2001 m., „Vakarėja“ – 2004 m., „Svajonių takais“ – 2006 m., „Kaime pas senelę“ – 2002 m. ir „Mano Lietuva“ – 2005 m. eilėraščiai vaikams.
Knyga „Kas netilpo širdy“ 1999 m. Lietuvos kaimo rašytojų sąjungos buvo apdovanota I laipsnio diplomu ir pinigine premija.
Alytaus apskrities viešosios bibliotekos ir „Tėkmės“ klubo literatų organizuotame konkurse 2002 m. buvo apdovanota III laipsnio diplomu.
Knyga „Gyvenimo keliu“ 2004 m. Rytų Lietuvos literatų konkurse apdovanota III laipsnio diplomu.
Už ilgametę kultūrinę ir literatūrinę veiklą LKRS 10-mečio proga jai suteiktas Lietuvos kaimo kultūros šviesuolės vardas (2004).
Marija Inkrataitė-Blažulionienė – taurių eilėraščių autorė. Jos eilės kupinos šviesos ir skaidrių gamtos vaizdų.
Ant poetės kūrybinio stalo – jubiliejinė knyga „Dainuoju Lietuvai“. Ją sudaro trys skyriai: „Vaikystės takeliais“, „Dainuoju Lietuvai“ ir „Šalčio pakrantėse“. Poetė naujai apžvelgia praėjusius gyvenimo metus, kuriuose vargo buvo daug, o džiaugsmo mažai. Jos nepalaužė nei vargo dienos, nei alkana tremtis, nei akmeninės dienos, sugrįžus iš tremties į Lietuvą. Ji išsaugojo tikėjimo viltį ir sulaukė tos vilties išsipildymo, kad galėtų dainuoti laisvai Lietuvai. Jos naujoji knyga – tai sakralinė išpažintis ir atviras žvilgsnis į Lietuvos gamtą, į nueitą kelią su meile širdy Tėvynei, gimtinei, dorai ir sąžinei, atviram žodžiui. Jos eilėraščiai – tiesos sakymas, kurio neužgesino Sibiro šaltis. Šiurpi praeitis primena tai, kas nepamiršta.
Poetė eilėraštyje „Neišnyks“ teigia:
Dundėjo nudundėjo traukiniai:
Į tolimą vergijos šalį...
Nors viskas buvo taip labai seniai,
Bet atmintis grąžinti gali
Tą didį siaubą, nerimą širdies,
Bejėgiškumą, badą, šaltį.
Nepajėgiu išbraukt iš atminties –
Aš privalau su tuo gyventi.
Ir neišnyks tai iki pat mirties!..
Poetė įsitikinusi, kad kiekvieno lietuvio pareiga šventai saugoti Laisvę. Eilėraštyje „Laisvės žiedas“ kviečia:
Oriai globokim mūsų laisvės žiedą,
Trispalvę mielą virš senos pilies.
Lai išdidžiai lietuvis himną gieda,
Ir niekas jo pavergt nebegalės!
Laikraščio „Lietuvos aidas“skaitytojams pateikiame keletą eilėraščių iš Marijos Inkrataitės-Blažulionienės knygos „Dainuoju Lietuvai“:
Prie vaikystės vartų
Prie numylėtų tėviškės namų
Likimas leido man dukart pareiti.
Aš visada, kai tik ateit galiu,
Pastoviu prie mielos vaikystės vartų.
Čia visada prabyla ilgesys,
Troškimas to, kas niekada negrįžta.
Nubunda sieloj skausmo virpesys –
Susitinku čia savąją vaikystę.
Čia mano kojų išminti takai.
Miela pievelė, kur ramunės augo,
Bekraščiai, lygūs Sūduvos laukai
Dienų vaikystės atminimą saugo.
Su širdgėla namus šiuos palieku,
Nebežinodama, ar dar sugrįšiu.
Pasimeldžiu aš prie tėvų kapų
Ir atsisveikinu dienas vaikystės...
Ąžuolas
Ąžuolo kamieno prisiglausiu.
Širdimi kalbėsiuos su medžiu.
Jo apie gyvenimą paklausiu –
Gal mano skausmo ašara nudžius?
Gal paguos šlamėjimas lapelių,
Atgaivins pavėsio paslaptis.
Senas ąžuolas prie sodo žalio
Išsklaidys mano liūdnas mintis.
Ir atrodo, kad jaučiu, kaip plinta
Man į širdį ąžuolo jėga,
Liūdnos mintys tolumon pasklinda.
Nusišypso saulė danguje.
Jis galingas vasarą ir žiemą –
Jėgų semias žemės gelmėse
Ir tyliai globoja mano šeimą.
Laimina mus ąžuolo dvasia!
Vaikystės keliu
Vis rečiau pareinu
Aš vaikystės keliu,
Aplankau savo gimtąjį namą.
Kur jausmų šuliniai,
Ten palangėj tyliai
Mano pasakos senos gyvena.
Ten svajonių planus
Kūriau aš nuostabius –
Į mėlyną erdvę jos skriejo.
Ir viliojo mane
Ateitis svajone...
Lyg miražas tos dienos praėjo.
Nebegrįš niekada
Nė viena valanda –
Išsisklaidė laimingas miražas.
Bet giliai širdyje
Liko džiaugsmo gija,
Spindulėlis vaikystės toks mažas!
Gervių klyksmas
Tas gervių klyksmas vakaro tyloj
Taip netikėtai širdį skrodžia,
Tarytum siela šaltoje gėloj
Visoj nuogybėj pasirodo.
Tartum nerimas padange plaukia
Visų laikų prisiminimai.
O į širdį praeitis prabyla –
Jausmai, lyg jūra nenurimę.
Skrenda gervės. Iš Tėvynės skrenda.
Jų sparnuose plazda liūdesys.
Juk tik laikiną buveinę randa,
Kur širdy gyvena ilgesys.
Grįžkit, gervės, žiemą peržiemoję,
Parsineškit meilę ant sparnų,
Nes širdis tik tėviškėj dainuoja,
Kai sulaukiate lizde vaikų.
Jubiliejus
Puiki diena. Šviesi, saulėta.
Mus glosto saulės spinduliai.
Svarbų jubiliejų paminėti
Susirinkome visi džiugiai.
Pakilo vėliavos. Skambėjo himnas.
Karių rikiuotė. Saliutų salvės.
Dūdų orkestras iškilmingas.
Orios kalbos – dešimt metų
Lietuva gretose NATO!
Širdyje svajone, kad visad būtų,
Kad saugotų mus NATO skydas,
Kad laimintų Tėvynę Dievas
Ir saugotų nuo ledjūrio meškos.
Juk žvėris neturi proto –
Tik nuožmią jėgą ir instinktą:
Užgrobti, apiplėšti, sunaikinti,
Kad žemėje ir sieloje liktų dykuma...
Gandrai
Balti gandrai rugpjūčio pievoj braido.
Gal aptaria kelionės sunkumus?
Būriuojasi. Jaunikliai apsiskraido.
Gandrai jau ruošiasi palikt namus.
Sunki ir tolima kelionė laukia.
(Juk būna ir nedraugiškų šalių.)
Bet išlikimo juos instinktas šaukia,
Išbūti žiemą – reik šiltų kraštų.
Todėl taip nuosekliai kelionei ruošias,
Būriuojas net keletą dienų.
Pamoja jiems beržai ir žalios pušys,
Išskrendantiems iš mylimų lizdų.
Gandrus gražuolius nuoširdžiai išlydim,
Linkėdami kelionės nesunkios.
Mes lauksim jų pavasarį sugrįžtant –
Visi visi sugrįžkit į namus!
Dainuoju Lietuvai
Man noris apdainuot kiekvieną gėlę,
Kiekvieną medį tėviškės miškuos.
Tada, kai žemėj žydi vasarėlė,
Ir kai pusnynai laukuose boluos.
Miela man kiekviena šios žemės pėda –
Pasauly gražesnės už ją nėra.
Myliu ją, net kai ašaros man rieda,
Nes tėviškė yra tiktai viena.
Džiaugiuosi, kai baltai pražysta sodai
Ir kai pakyla žvakės lubinų.
Kada birželio rytmečiai saulėti
Suskamba nuo lakštingalų dainų.
Graži man tėviškė sniegu apklota,
O dar puošnesnė padengta šerkšnu.
Kai blizga saulėje didžiuliai plotai
Ir aš per kaimą gimtąjį einu.
Man noris apdainuot datas svarbiausias,
Svajones, ryžtą, praeities kovas –
Nes šita žemė man yra brangiausia,
Tėvynė mano, mano Lietuva!
Ateisiu
Iš Nebūties, iš mėlynų miražų
Aš dar vis tiek ateisiu pas tave.
Palaiminsiu tavo svajonę gražią,
Nusišypsosiu lauko gėlele.
Palaiminsiu rytinę aušrą šviesią –
Išauš ramybės kupina diena.
Tebus svajonės tavo kilnios visos,
Tenuskamba mano širdies daina...
Atgal
