Poezija
09 08. Gyvenk, kaip išmanai
Prof. habil. dr. Danielius Gužas
Išmanyti, reiškia mąstyti.
Nėra gyvenimo be mąstymo,
Nėra tobulybės be prigimties,
Mintis turi užgimti...
Gimstanti mintis
Tobulina mus,
Ji gimsta smegenų ląstelėse,
Subręsta kaktoje tarp sielos sienelių.
Mintis gimdo mintį,
Ji auga ir didėja.
Žmogaus galybė nenuspėjama,
Ji leidžia žmogui pasirinkti.
Pasirinkti ugnį – saulę
Debesų rūkuose.
Gal geriau gyventi
Angelų žieduose?
O, angelėli, ištikimas palydove,
Saugok mūsų šalį ir jos valdovą.
Čia bus sutvarkyta, kaip numatyta
Dar labiau mylėti žemėje gyvybę.
Gyvybė tai upės,
Ežerai ir kalvos,
Kas jų neperžengia,
Atrodo kaip kelmas.
Kelmų yra daug,
Jie mums reikalingi.
Gal medis ir naudingas
Be kelmo pražuvo...
Skubu gyvent
Gyventi, tai reiškia veikti,
Dirbti tai, ką dar gali
Veikla suteikia dvasinę stiprybę,
Darbu praskaidrinsi dangaus mėlynę.
Tebūna mėlynas visad dangus,
Be debesų ir be audrų.
Aukotis reikia ir savo Tėvynei,
Nes daug kas ją pamynė.
Mynė, trypė, kas norėjo...
Teršė iš vidaus ją ir šalies.
Daug kas išvyko gėrio ieškoti,
Skatiko didesnio, erdvės svetimos.
Gėrį gali surasti, blogis pats ateis,
Kvietimo jam niekas nerašo,
Šėtono prigimtis atneš,
Galybė Dievo už tai atsako.
Kovos būdu atsako,
Griaunant šėtonų rūmus,
Ant kurių užrašas juoduoja:
Pekla čia egzistuoja.
Daug peklų priraizgyta,
Ant viršūnių uodegų priraityta,
Juoduoja kaip gyvatės,
Kas jų yra nematęs!
Skubu gyventi,
Kol juodais simboliais
Velniokiška dvasia
Dar neužvaldė ir mane.
Kas dar neskaityta
Neskaitei tu savo proto,
Kas jame prirašyta.
Protas – aukso skrynia,
Suprask, kas ten sumanyta.
Taip, protauti reikia,
Lavint savo protą,
Kas jo nepripažįsta,
Tampa jis menkysta.
Protą galim nuskaityti,
Kai atlieki kokį darbą,
Ar gerai jis padarytas,
Klausinėja vienas kitas.
Tavo darbas puošmena,
Gilaus proto išraiška.
Reiškėsi jis per jausmus,
Rodo proto darbo rezultatus.
Begalybę protui skirti,
To nereikia mums daryti,
Galim smarkiai išsiskirti,
Protui viską suardyti.
Tad protaukime iš lėto,
Perlo grūdą nusitvėrę.
Perlas nepavirs kitu:
Nei auksu, nei sidabru.
Keleivis
Keleivi! Gal jau pavargai,
Žingsniuodamas per savo kraštą,
Žvairuodamas ir dairydamasis į Nemuno krantą?
Gal nematai, kad Nemunas nuseko?
Nuseko Nemunas, neprisipildo naujai,
Nutilo šūviai, užmigo Žemaitijos ąžuolai,
Nebeteka kraujas paviršiu žemės,
Kurią laistė partizanai.
Bus šiltas pavasaris,
Išdygs ant kraujuoto kranto.
Žali dobilai primins,
Kad Laisvę gynė lietuviai kariai.
O Nemunas platus
Nuo didžio upės kranto
Iki siauro Nemunėlio Latvijos pakrašty
Kraujas buvo ir čia toks pat, kaip praeity.
Nemunėlis, tai Panemunis,
Šimtai žuvę, durpyne guli,
Jų kraujo jau nematyt,
Per daug seniai tas buvo.
Sielvartas yra
Anūkas laukia rimtyje,
Gal partizanas
Su šautuvu sugrįžta?
Ir vėl užvirs kova,
Tarp priešo ir paklydusio žmogaus,
Ir niekas niekad nežinos,
Kodėl verkia motina prie kryžiaus.
Kur skubi?
Kur skubi, žmogau...
Sustok ir pailsėk.
Tavo širdžiai bus geriau,
Laimę reik turėt.
Laimingais netampame
Laimę reikia iškovoti,
Priversti save mylėti,
Už visų meilę dėkoti.
Štai ir kryžius jau pakrypęs,
Jis paseno Sibiro taigoje.
Čia gyveno broliai lietuviai,
Neturėjo kur nakvot.
Traukinys per taigas dundėjo,
Šluostė prakaitą nuo kaktos.
Kai jam ašara riedėjo,
Buvo atskirtas nuo šeimos.
Liko vienas stiprybėje
Dirbo Sibiro miškuos.
Kai pastatė savo gryčią,
Teko dainą sudainuot.
Prie Raseinių, ant Dubysos
Saulė kasdien teka.
Lietuvaičių nebeliko,
Gelsvas kasas meta.
Saulė ir laimė
Lik, saule, mūsų gelsva auksinė,
Pakibusi tarp žemės ir giedrios dienos,
Nušviesk kelius, kuriuos mes mynėm,
Nuo rytmečio lig saulėlydžio žaros.
Pakimba žemė saulės sistemos vidury,
Ir sukasi kartu žvaigždžių sūkury,
Koks žaismas ramus ir tvarkingas
Sapnuoji sapnus, esi laimingas.
Laimei šypsnio mums užtenka
Pro pakraštėlį spinduliuos,
Kai saulė juokiasi, neverkim,
Dainuokim dainą gimtinės laukuos.
Apie orą, apie paukštį,
Kurs išskrido į dausas,
Gal grįš į lizdą savo,
Tėvų žygį pakartos?
Uždanga
Pakelkim uždangą geležinę,
Kuri prislėgusi mus ir Tėvynę buvo,
Žūtis mums artimesnė buvo,
Negu prarast savo gimtinę.
Kova vyko begalinė,
Kraujas tekėjo žemės paviršiuj,
Daug laiko jau praėjo,
Jo niekad nepamiršiu.
Senam mirti nebaisu,
Daug atlikta darbų.
Kas nebuvo padaryta,
Liko laiko, bus sutvarkyta.
Mano laikas labai brangus.
Net sekundė amžina.
Ji nutildys mano širdį,
Jei bus Dievo ji skirta.
Negrįžusiam
Nukeliavai, bet negrįžai,
Iš Sibiro platybių.
Širdies skausmą tu patyrei,
Daug kuo čia nusivylei.
Važiavom, mus vežė
Per Sibiro sniegynus.
Paukščiai čiulbėjo giesmes savo,
Motina sūnelį verkiantį ramino.
Cit, neverki sūnaitėli,
Reiks dar tau gyventi.
Savo gyvenimą paskyrė,
Medžius girioj vertė.
Sąvartynų ir šiukšlynų
Pilni miškai buvo,
Šalčio sukaustytoj bakūžėj
Jau Tėvelis mirė.
Mirė palaidotas
Virš žemės šaltos.
Atgal
