Poezija
08 29. Mielas Užupis
Birutė Silevičienė
Anna Jaremčuk – „Gildijos“ literatūrinio būrelio narė, poetė, gyvenanti Vilniuje. Daug gyvenimo metų praleidusi Užupyje: vaikystę, jaunystę... Ji tankiai iš Lazdynų atvyksta Užupį. Gimtos vietos, kaimynai kaip magnetas ją traukia sugrįžti čia, praeiti gatvelėmis, sustoti prie gimto namo, pasigrožėti panorama, pasvajoti sustojus prie Vilnelės ir, prisėdus ant jos kranto, parašyti eilėraštį, pagyventi gražiais praeities prisiminimais... Įsiklausykime į jos eiles.
Mielas Užupis
Kiekvienas mes turim gimtinę,
Žemės lopinėlį brangų.
Anksčiau ten augti, dirbti,
Gyventi buvo saugu.
Užupi, Vilniaus kampeli,
Širdžiai toks mielas, brangus.
Vaikystės dienos prie Vilnelės,
Gyvenimo posmas brandus.
Užupio - gyvenimo stygos –
Nematomos, bet stiprios.
Kiek vaiskių prisiminimų...
Tokie mūsų ryšiai gilūs.
Nesvarbu, kur esu, kokioje šaly,
Mintimis su tavim aš kartu.
Mano Užupi, mielas kampeli,
Kaip vaivorykštė man tu žėri.
Menu Užupy savo vaikystės
Ir jaunystės gražiausias dienas.
Amžinai būk saugus ir laimingas,
Niekada neišduosiu Tavęs!
Duokim garo...
Aš iš meilės gavau džiovą
ir paguldžiau ją po lova.
Tyliai gulėk ir nekranksėk,
Dešimt mįslių man atspėk.
Meilės džiova – ne liga.
Tik linksmybių pabaiga.
Tu, kaimyne, nežiopsok,
Sėsk prie manęs ir dainuok.
Ir išgydysim mes džiovą.
Rasim meilės užsakovų.
„Duosim garo“, ją pašersim,
Tinginius svotus pakarsim.
Kad gyventi netrukdytų,
Meilės tinklų neardytų,
Leistų meilėje gyventi,
Širdies ugniai nerusenti.
O tada, kai uždainuosim,
Tas daineles mūs jaunystės
Iš vaikystės mūs mamos,
Džiova dings, neatsistos.
Atidėk savo čerkutę,
Eikš, pašoksime polkutę!
Arba, gulk ir nekranksėk,
Jei myli, tai tylėk!
Naktys be tavęs...
Laikas bėga, lyg žvėrys pašėlę,
Lyg viesulas, atnešantis bėdas.
Tu pažiūrėk,
kaip keičia gėlės spalvas,
priklausomai nuo laiko – ne manęs.
Be tavęs ateina liūdnos naktys,
Žvaigždės krenta, nespėję sužibėt,
ir dingsta tamsoj.
Ir nežinau, kaip turėčiau stengtis,
būti laiminga, neliūdėt.
Svajonė miega širdies gilumoj...
Gamta
Medžiai praranda gražiausią aprėdą,
Ką taip dosniai davė – Motulė gamta.
Ateina žiemužė, skubotai jau rieda,
Saulutė nešildo, ji taip sutverta.
O žmonės priprato gamtos atgimimui,
Kas ketvirtį metuos – keičia dienas.
Žiūrėk, pasibaigė gruodis – vasaris,
Pavasaris – vasara laukia tavęs.
Ir vėl rudenėlis dėsningas netrukus –
Apdovanoja grybais ir medumi.
Jis mėgsta darbštuolius ir mokinukus,
Dėl tinginėlių ir jam apmaudu.
Rudens pabaiga
Skiriu draugei
Jau sielai mano neramu:
Visur tamsu ir nejauku.
Širdis pilna blogų minčių,
Eina ruduo prie pabaigos –
Gal sniego apklotas paguos?
Neišeik ir pabūk iki ryto...
Pasilikti viena aš bijau.
Tavo žodžiai ir žeidžia, ir gydo...
Bet gyvenimo prasmę matau.
Neišeik, su tavim man taip gera...
Nebaisi man tamsa, tyluma,
O anksčiau taip paguosti mokėjo –
Tik mano brangioji Mama.
Draugystėje daug supratau
Ir stengiuosi aš būti geresnė.
Neužmiršiu, kai man pasakei:
„Be tavęs būtų žemė mažesnė!“
Atgal
