Poezija
08 18. Čia Lietuva
Eugenija Strazdienė,
Lietuvos kaimo rašytojų sąjungos narė
Odė obeliai
O, obelie, - tu protėvių pamotė-
Kadais žaltys tavyje pasislėpęs,
Ing moterį sugundyti galėtų...
Tik tavo vaisiaus atsikandęs,
Greit vyras moterį įsimylėjo –
Nuo to pasaulis prasidėjo...
Primindamas gerus darbus tavo,
Žmogus pavasariais kamienus
Baltais dažais – baltai nudažo...
Jie šviečia lyg žiedynai naktyje –
Žieduose ritinėjas, dūzgia bitės, -
Taip gera pažiūrėti iš šalies –
Belieka tik laukimas širdyje...
Ir soduos, obuolių raudoniu,
Kurių kaskart vis atsikąsti noris,
Vėl auksu rudeniai alsuoja...
Iš karto atsikandęs pajunti,
Kaip kvepia tėviškė ir miškas –
Tuomet prisimeni iš pradžių viską...
O, obelie, - tu protėvių pamotė –
Vėl noriu prisiglausti prie tavęs...
Paskutinis...
(Mintys po referendumo)
Aš bučiuoju Žemę suklupęs –
Paskutinis Lietuvos aborigenas...
Taip darė popiežius Jonas Paulius –
Šventasis... Dalailama ir kiti
Pasaulio šviesuoliai...
Klausimai kyla iš naujo –
Kodėl Žemės nesaugot,
Kurią krauju iškovojo
Protėviai mūsų?..
Amžiną at. senelis mano –
Lietuvos savanoris –
Medaliu ir Žeme pagerbtas
Už nuopelnus Tėvynei savo...
Laistė prakaitu žvyrą ir molį –
Sėjo grūdą, o Žemė augino
Jam duoną kasdienę...
Kur sėsime, ką pjausime –
Kai rugiai svetimų nesupras?..
Birželis – vasaros pradžia –
Sužydo rūtos po mano langu...
Tokia nežmoniškai ilga diena –
O galvoje tik mintys juodos...
Ritasi Saulė už horizonto,
Migla pievose nusiskandino;
O aš vis meldžiuosi ant
Žemės, dar mūsų, suklupęs –
Ir prašau atleidimo kitiems –
Paskutinis Lietuvos
Aborigenas.
Nieko naujo
Lapai krenta po kojom –
Vėl ruduo atkeliauja.
Sukasi metų ratas...
Šiandien – nieko naujo,
Kasmetinis chaosas –
Vaikštinėjant po mugę...
Einu, einu ir dairaus –
Vien pardavėjai,
O pirkėjo nė vieno...
Dar rytas ankstyvas –
Saulė tik pasirodė –
Greitai ateis ir pirkėjai –
Juk kasmet jų čia būna
Gausybė, o klausimai
Kažkodėl tau dar kyla?..
Mintys slogios – varnais
Suka ratą – ramybės
Neduoda – kodėl?..
O viltis jonvabaliu
Sužimba nakty ir
Gandrais išplasnoja...
Reiks laukti pavasario
Kito, kol vėl atplasnos...
Vaikštau skara apsigobus –
Linksmybės netraukia –
Liūdna kažkaip...
Atgailauju, graužiuosi –
Už savo ar kitų padarytas
Ir daromas nuodėmes...
Kas išmels, kas išteisins,
Ar atleis nenaudėliams?..
Ruduo – saulė ar dargana –
Nieko naujo – kasmet šitaip...
Tik toli, kažkada ir vienoje
Karalystėje – šiandienos gi –
Ukrainoje nekalti žūsta žmonės –
Už laisvę, ar tik norą būti laisvais...
Žolinė
Žolinių šventą tylią naktį
Rugpjūčio žvaigždės krinta, krinta...
Palaimintas laukimo metas tęsias,
Kada gamta pasėtą vaisių subrandina –
Apsunko šakos obelų, o saulės šypsnio
Palytėtas laukas gelstančių rugių
Prisiglaudė prie mūsų žemės įsčių...
Pritilo ir susikaupė aplinkui viskas –
Visiems Žemelė derlių dovanoja...
Medžiai
(Fotoparodoje)
Vos saulei pakirdus,
Vieversio giesmei pasklidus,
Tu nusiprausi ryto rasa...
Tiek kartų buvau prie tavęs –
Patarimo bėgdavau klausti,
Apsikabinus tave rymojau
Gal kokį tūkstantį kartų...
Net nupiešti bandžiau,
Kai paletėj medinėj spalvas
Vis maišiau išmaišiau...
Jei paklaustum dabar –
Kas nors ar išėjo? –
Betgi aš nežinau...
Tik šiandien supratau,
Kad nuotrauką tavo
Pakabinsiu ant sienos –
Ir turėsiu tave kasdieną,
Ir žiūrėsiu kas rytą ir vakarą,
Net naktį matysiu tave,
O gal tik sapnuosiu –
Mano brangiausias medi...
Apie gerumą
Atleiskime klaidas,
Kurias padarėme ir darom
Vieni kitiems, net sau –
Per nežinojimą, nenorą
Ar apsileidimą...
Apsidairykim – dar mūsų Žemę
Saulė apgobia ir šildo –
Kiekvieną rytą žadina,
Karštu šypsniu sutinka...
Pažvelkime – priimkim meilę
Ir artumą, kurį mums siunčia –
Dalinkim jį kitiems
Ir sau krislelį pasilikim,
Kad būtume truputį geresni...
Ta šiluma pasklis, sušildys
Pilką visumą aplinkui –
Savų klaidų nebekartosim,
O mintys – tarsi Saulės
Užgims kitokios –
Geresnės – nekasdieniškos...
Kur dulkės sėda ant asfalto –
Daigelis liaunas prasikals...
Sąžinės priekaištai
Žarstau žarijas saujomis,
Einu basa per gruodą,
O siela nusiplūkusi
Ramybės man neduoda...
Gyvenimo skaistyklą
Renku po trupinėlį,
Einu lyg į mokyklą
Saulėlydį sutikti vėlei...
Grįžtu kasdien į pragarą –
Apsivalyti greitai noriu –
Nežmoniškas angaras
Sutriuškina lyg bičių korį...
Renku po trupinėlį
Vėl sąžinę išmėtytą –
Paklydusią sudriskusią
Ir negandų prislėgtą...
xxx
Nekasdieniškai šiandien sunku
po dangaus skraiste...
Kyla klausimai vienas po kito
ir nė vieno atsakymo...
Sunkūs švininiai debesys gula
į sielą neglostytą –
Tarytumei rudenio derliaus grūdai
į tėvo svirno aruodą...
Jie užpildo kertes aklinai
ir šviesos nematyti...
Betgi noris ištrūkti greičiau,
tik greičiau –
Į šviesą, į saulę – į amžinybę...
xxx
Jau nesurašysiu
Išbarstytų žodžių...
Jau nesuguldysiu jų
Į baltą popieriaus lapą...
Slenka, praslenka dienos –
Lyg debesys pilkos –
Už jų tik tamsi nykuma...
O gyvenimo ratas apsunkęs
Nenumaldomai traiško mane...
Noriu skrist, o pakilti neduoda –
Man sparnai pakirpti, lyg paukštei –
Blaškausi narvely viena
Ir žiūriu į beprotišką aukštį...
Greit išauš didingesnė diena
Ir nebaigta pasaka prasidės
Keistom svajonėm iš naujo...
Aš moteris
Aš moteris esu
Tokia pati, kaip visos kitos...
Aš moku verkti, pykti,
Apkalbėti, pavydėti...
Po to atsiprašyti ir gailėtis...
Net apsinuoginti galiu,
Atverti širdį.
Jausmus padovanoti...
Ar to kam reikia?..
Pagalvoji – ir viską
Pradedi iš naujo...
Mes moterys –
Kasdieną vis kitokios...
xxx
Aš šiandien būsiu savimi,
Kaip noriu, elgsiuos ir kalbėsiu,
Nepaisysiu jokių tabu...
Besiblaškydama po žalią girią
Aš vėl sugrįšiu į laukinę
Žmonių minią –
Pati pavirsiu laukine.
Pasižiūrėjus iš šalies,
Sušoksiu paskutinį,
Trankų aistros šokį...
Lyg jūra išsiliejus ir nurimus,
Aš vėl norėsiu švelniai
Prisiglausti prie tavęs...
Erotikus
Nuogos moterys braido po pievą,
Po rasas jos voliojasi, raitos –
Saulės patekant laukia oi laukia
Ir iš nuobodžio prakaitą braukia...
Vyrai – kaip tranai apsimetėliai
Aplink pievą linguodami vaikšto,
O begėdžiai visai nesupranta –
Ko tos moterys nuogos ten raitosi...
Parinko Birutė Silevičienė
Atgal