Poezija
08 08. Nubėgusiam gyvenimui
Birutė Silevičienė
Aš menu dar linksmas dienas,
Kai džiaugsmą išduodavo akys,
Visi žmonės vieni kitiems šypsojos,
O mes ėjome, kvatojome lig ašarų.
Mūsų mintys siekė Dangų,
Mūsų džiaugsmas sukosi su žvaigždele,
Švelniai šypsojos mums pardavėjos,
Kai užeidavome į duonos parduotuvę.
„N“ metų ir 120 dienų taip tęsėsi,
Tik gaila, kad likimas išskyrė –
Su žmogumi, kurį ji mylėjo.
Visos svajonės, mintys, planai –
Dingo, pradingo visai.
Žmonių akys nusileido,
Šypsena nuo lūpų dingo.
Galiu patvirtinti: ji nekalta ir nekvaila-
Negalima ją taip vadinti ir apgauti.
Galiu neskambinti, tyliau bus tik Jums.
Galiu visiems laikams nutilti.
Tik žinau, du gyvenimus nugyventi –
Dar negimė tas, kad gyventų.
Jaunystėje Jūs mane sutikdavot,
Visada ėjot linksmas šalia.
Tada ir žmonės visai nemaišė,
Ir džiaugėsi siela laiminga.
Dabar Jūs bijote įvertinančio žvilgsnio,
Dabar Jūs bijote skambučio.
Aš žinau našlaitės dalią –
Ji niekam, niekada – nereikalinga.
Tebūna Jums laimingos dienos
Ir gyvenimas su „N“ dama kelyje.
Aš nebijau sunkumų, gyvenimo vienai.
Man gaila, kad stengiausi Jums
Dėmesinga visada būti.
Na, o tai, kas buvo kelyje –
Paliks kraičio skrynioj – sieloje.
Dovanoju šypsenėlę linksmą Tau,
Nelinkiu niekšybės Jums kelyje.
Jūsų visi laiškai pasiliks,
Nežinau, ar kada juos paliesiu...
Norite, juos iš karto grąžinsiu?!
Galbūt, Dievas duos ir perskaitysite,
Visgi... Knygoje apie gyvenimą.
Bet, jeigu Jums „N“ dama reikalinga,
Pamiršti taip negalite... ne...
Pasitrauksiu Jums iš kelio...
Jai pasiųsiu kuklų atviruką.
Skambučio laukė „N“ dienų,
Pati neskambino nei karto... – kam?!
Juk, žinau, nepakelsite ragelio
(juk taip sakėte)
Bijote „N“ damos, aš jaučiu.
Aš žinau – „N“ metų tai damai,
Ir jaunesnė „N“ metų... jinai.
Protinga ar kukli – ne man teisti,
Aš ant kelio nestovėsiu,
Įžeisti Jūsų negalėsiu.
Pasitrauksiu iš kelio Jums tuoj pat,
Ieškoti – nesistenkite, nereikia...
Nereikalinga aš Jums, visgi –
Našlaitė, be namų, mašinos, pinigų...
Našlaitė, bet negalvokite, kad kvaila...
Poezijoj stengsiuos laimę surasti,
Aš sugebėsiu viską išgyventi –
Mokėsiu viską išgyventi –
Mokėsiu tyliai gyvenimą nugyventi,
Neleista Jus daugiau mylėti...
Aš berželį apkabinsiu, prisiglausiu,
Jis manęs, žinau, neišduos niekada.
Čia visi paukšteliai man giedos,
Mano sielai peno duos...
O, Dieve, išgelbėk, aš meldžiu,
Neleisk daugiau man suklysti.
Tau, tik Tau aš lenkiuosi žemai.
Šiandieną man jau tapo aišku,
Gyvenime juk galėjau viską suprasti,
Sugebėjau be pykčio viską išsiaiškinti.
Šveicarija
Dabar žinau takelį, kelią –
Kada tai vaikščiotą dviese...
Kai akyse džiaugsmas aiškiai švietė.
Aš mačiau, supratau ir žinojau,
Kokie laimingi buvome kartu...
Aš pamačiau Šveicarijos kampelį,
Upę, vingiuojančią tarp kalvų.
Aš pažinau nuostabią gamtą, –
Tik gaila, kad žiema ją uždengė –
Balta staltiese tavąjį krantą.
Aš nemažai žinojau apie tą upę,
Kalvas tarp miškų ir aukštą skardį.
Čia vaikystėj tu bėgiojai, maudeis,
Čia armonika iki ryto grojai.
Aš pamačiau tą namą, kur vaikystėje
Prabėgo tavo drąsios dienos,
Tik didžiojo kalno parodyti nespėjot:
Saulė pasislėpė už horizonto,
O Jūs – naują dainą dainavot...
Laimė švietė mūsų veiduose.
Naktį sapnavosi šis kampelis brangus, -
Šveicarijos žemė – Jūsų gimtinė.
Žiema baltą staltiesę greitai nuims...
Ir žemė pavasario žaluma pasipuoš...
Aš vėl čia įstengsiu ateiti –
Ir Tau, tik Tau vienintelei dainuosiu...
Girdėsi ją nuo upės tolimo kranto,
Armonikos garsai ir dainų žodžiai
Bus skirti Tau vienai... Tau vienai...
Tame kampelyje mano brangiajam...
Tik nebus čia tavęs... Palikai man širdy –
Amžinai, amžinai, amžinai...
Atgal
