Poezija
08 04. Žydi sodai lietuviškoj žemėj
Prof.habil.dr. Danielius Gužas
Žydi sodai lietuviškoj žemėj,
Bet žiedai lyg ne mūsų tautos.
Pučia vėjai gimtinėje mano,
Ir nebręsta joj vaisiai ant obels šakos.
Spalva vaisių yra jau ne ta,
Ne geltona, žalia ir raudona.
Šių spalvų nepažįsta jaunoji karta,
Tautos siela jiems yr svetima.
Parašęs, kad jis buvo lietuvis,
Ir kovojai už laisvę kitų.
Kur tas kraštas, gimtinė kur buvo,
O gal ji buvo brangi Lietuva?
Susmąstyk, jei tu girdi šį žodį,
Ištartą senovės lietuvių kalba.
Ją kalbėjo lietuviai artojai,
Sėjo grūdą gimtajam krašte.
Aš lietuvis senovės laikų,
Prisikėlęs iš kapo verkiu.
Lietuva širdžiai brangi man buvai,
Šiandien skausmą aš joje jaučiu.
Kur lietuviška daina pradingo,
Joj dainuojam ne savo žodžius.
Ne tą žodį Tėvynė brangino,
Kai mes girdim dainuojant vaikus.
Gal suprantam jo jausmą krūtinėj,
Bet jis sklinda ne mūsų gaida.
Jaučiam, kad mūsų Tėvynėj,
Išsigimsta mūsų lietuvių kalba.
Juk kalbėjom, dainavom mes drąsiai,
Apie džiaugsmą ir skausmą lietuvių kalba.
Šiandien laivę krauju iškovotą,
Jaučiu tampa ji mums svetima.
Mūza
Šiandien aplankė mane Mūza,
Ir klausė, kodėl aš tyliu.
Ir supratau ko girios ūžia,
Ko klausia ąžuolai girdžiu.
Jutai kančias ir skausmą mūsų,
Širdy nešiojai siekį Lietuvos.
Už ką kovojom ir mes žinom,
Šiandiena kovoti Tu, brolau.
Ginklai ko gero nepadės,
Kitaip kovoti kviečia laikas.
Ir priešas vėl taip pat laimės,
Jei nežinos to mažas vaikas.
Jie augs kaip karklai pakelėj,
Siūbuos kur vėjas pučia.
Tėvynės skausmo nežinos,
Pas jį ta vieta širdelėje tuščia.
Kur ta drąsa, kai tankus stabdėm,
Kur didvyrių šventa malda.
Prisiekusių Tėvynę ginti,
Šiandien atėjo ta valanda.
Jei akys krypsta į Rytus,
Kišenėn krauna pinigus.
Tylėdami mes padedam jiems,
Parduoti Lietuvą kitiems.
Atgal
