Poezija
07 25. Susitikus draugams
Birutė Silevičienė
Bevartydama savąjį archyvą, prisiminiau vieną kūrybos vakarą Vilniuje Čiurlionio name-muziejuje. Skaitėme savo kūrybą, vertimus. Buvo daug žmonių, skambių dainų ir muzikos.
Po renginio niekas nenorėjo skirstytis ir dar ilgai bendravo su poetais, dainų atlikėjais.
Prie manęs priėjęs vyriškis įteikė du eilėraščius, parašytus rusų kalba. Jis pasakė:
-Gal galite išversti į lietuvių kalbą, norėčiau kada nors išgirsti šias mintis lietuviškai. Man labai patinka lietuvių kalba.
Taip ir pamiršau tuos du eilėraščius, o suradusi – netekau žado, ir sąžinės priekaištas neleido pasinerti į kitus darbus. Sėdau ir išverčiau tuos du „M.S.“ inicialais užrašytus eilėraščius. Juos ir pateikiu laikraščio „Lietuvos aidas“ skaitytojams.
Susitikus draugams
M.S.
Kartą tylų vakarą draugai susitiko,
Kai žvaigždelės ėmė degti danguj.
Savo kelią neamžiną žemėje prisiminti,
Nusprendę sužinoti, ką gyvenime pasiekė.
Vienas pirmųjų pradėjo, kaip paprastai,
Paėmęs gitarą, jis tyliai dainavo.
Antras atsistojo už jo nugaros, kaip įpratęs,
Jis draugų dainai nenorėjo trukdyti.
Draugas dainavo apie savo vaikystę,
Plačius gimtinės laukus,
Tai buvo auksinis jo laikas,
Kai kūrė savo gyvenimą be spaudos ir tamsos.
Na, o paskui, kaip su kiekvienu taip buvo,
Nukrito iš dangaus, atsivėrė akys...
Suprato: laimės jam nematyt,
Ir veidu nuriedėjo perlų ašaros,
Visos pastangos jo praėjo veltui...
Širdies džiaugsmas sugrįžo vargu;
Kaip jis norėjo viską ištaisyti,
Bet nebuvo jėgų ginčytis su likimu...
Antras tyliai pasakė: „Tebūnie, kas bus!“
Išgyvensim, jeigu meile tikėsim:
Savo sąžinę skirsime Dievui ir žmonėms,
Juk ne veltui mums duotos žvaigždės...
Po dainos visi vos pritilo,
Kas giliau kvėpavo, kas ašaras liejo.
Vienas kito gyvenimą tarsi žinojo,
Bet ateities planus troško sužinoti.
Trečias draugas – valdžią turėjo, -
Garbė Dievui!
Jam pažįstamas buvo karjeros likimas,
Nors atrodė, kad gyvenime ėjo teisingai,
Tik laimė praėjo pro šalį.
Jis pasakė, kad turi sodybą, mašiną, pinigų...
Nepamiršo, kad sieloje tik liūdesys.
Jis mylėjo jaunutę mergaitę,
Bet nespėjo sukurti šeimos...
Kiekvienam reikia būti geram ir garbingam.
Antras uždainavo pritariant gitarai,
Ne kiekvienam būti žinomu pasauly,
Pasilik mano ištikimu draugu.
Pabaigoje visi trys choru uždainavo,
Kad valdovais ne visiems duota būti,
Gaila, ne viską gyvenime spėjo nuveikti,
Bet į Amžinybę išeisim visi vienodai...
Yra kelias kiekvieno, Dievo žinomas,
Gerai, jeigu su juo eisi kasdien...
Paskutinis dialogas su savimi arba Žmogaus epilogas
Visas jėgas atidavęs, darbams
Savo veiklos metus –
Štai guliu patale, vos kvėpuodamas
Kartais ginče su atmintim.
Jau niekas neateina į svečius,
Kad pasidomėtų, kaip aš gyvenu.
Kaimynai visada tvirtino:
-Yra vaikai! – išgyvensiu.
Taip, vaikai yra ir rodos džiaugsmas,
Bet ir jie turi savų reikalų.
Vieni pamaitins, sušildys,
Kitų vis nėra, vis neturi laiko...
Atminty švysteli jų veidai,
Vis šildė sielą vaikeliai,
Dabar norėčiau jiems prisisapnuoti
Ir kartais pabendrauti.
Bet jiems bendrauti su ligoniu sunku,
Jei pasakyti jų užsispyrimu.
Aš silpnai girdžiu, blogai matau,
Nėra gyvybės kaip anksčiau.
Negali iš lovos pats atsikelti,
Kultūringai maistą valgyt.
Juokauti negali, ir pokštauti,
Rūpesčiais surištas su poreikiais.
Dabar nors kiek jam skirtų laiko,
Nors retai, bet nuo tų –
Kam praeityje savo metuos
Jis dovanojo švelnumą daugiausia.
Bet mato jis vis tuos pačius veidus
Ir rūpestingas jų akis,
Norėtųsi žinoti – ar atsidėkos senatvėj.
Bet nesitikėjo ir gailisi dabar.
Taip praeina mėnesiai, dienos –
Tik kada staiga tampa blogai,
Tada ir suskrenda jie pas mane,
Kaip paukšteliai karštą dieną prie balos.
Kai tik pamato – pergyvena „ach!“
Kaip Jūsų sveikata?..
Visi jų žodžiai atrodo saldūs,
Bet džiaugsmas spindi jų veiduos.
Greitai reikalingas atsiranda šnabždesys,
Girdimas prabėgus minutei.
Svečiai aptaria kančias,
Kartu mano daiktus skaičiuoja,
Vis kitiems nuorodas duoda.
Ir tarsi niekas netingi –
Reiškia savo nuomones,
Pamiršę, kad aš dar gyvas.
Greitai pamatę savo artimo mąstantį žvilgsnį,
Neišgirdę paskutinio „ach!..“,
Po minutės nutilo, atsisveikino
Ir išvyko visi į namus.
Gyvenimo tiesa tvirtina:
Šekspyrą, rodos, žinojau...
Gaila, kad jo „Karalių Lyrą“ –
Aš laiku neperskaičiau...
Viskas jiems jau mano išdalinta,
Mielieji nuo rūpesčių nusisuko,
Bet svetima dalis palikimo –
Vėl jiems parūpo...
Atgal
