Poezija
07 18. Ar gyvenam, kaip norim gyventi?
Prof.habil.dr. Danielius Gužas
O noris gyventi gražiai,
Turint dvasią turtingą, ir oriai.
Kam tie mano draugai,
Jei jie skatina blogiui?
Noras didis, galingas,
Verčia medžius iš šaknų.
Kiek skausmų prisiimam,
Kad nugalėti norus žmonių?
Kieno norai siųsti,
Gal pilkųjų dvasia apkerėjo
Gyventi su kito dvasia,
Kuri nenoromis atėjo?
Paskolintą sielą reikės atiduoti
Pasaulio didžiam Sutvėrėjui.
Koks indėlis Tavo įdėtas,
Kad angelų himnas skambėtų?
Ar daug, ar mažai
Pritrūksim gėrio, tikrai
Savo naudai tu daug padarei,
Kitų skausmą išgyvent privalai.
Kas skausmo kitų nesupranta,
Tą siela kankina giliai.
Nors dieną kančios jis nejaučia,
Bet naktyje miega blogai.
Atpildas yra įvairus,
Ateina už metų kitų,
Sugrįžti visvien privalėsi,
Ką padaręs esi dėl kitų.
Geras darbas bujoja užaugęs,
Kaip medis stipriausias girių.
Pažvelgs Tavo vaikas geriausias,
Ir seks nueitu Tavo keliu.
Kaip trūksta mums gerų pavyzdžių
Atžaloms ir dygstančiai žolei,
Kurios nepasėjam dar vis,
Kad jaunoji karta žmones mylėtų.
Gyvenkim ir mylėkim pagal širdį,
Nors ji pakeičiama.
Kas sieloj mūsų spindi,
Ne visų surandama.
Žmogaus siela gili, plati kaip upė,
Kaip mūsų Nemunas ties delta,
O kur lietuvio akys žiūri,
Pasaulyje žemės geresnės nėra.
Mylėki savo žemę, kurioje gimei,
Užaugai, ir po ją bėgiojai.
Šiandiena tolsti Tu nuo jos,
Kas dainas mūs bedainuos?
Ar pildosi norai?
Jei sutelkiam savo sielą,
Norai pildosi išties.
Jei meldiesi savo Dievui,
Pergalę švęsi vilties.
Pergalė subjektyvi.
Pergalė – pavyzdys visiems,
Kaip nugalėti bjaurybę,
Kuri lydi mus iki mirties.
Taip, aš noriu tapti didvyriu
Savo žemės, kur gimiau.
Tam man reikia stiprių spyrių,
Kad pabusčiau iš tamsos.
Tamsa nyki, apkerėta
Mūs nelaimių, skaudulių.
Kas šiandiena gal suprasti,
Kokiam krašte gyvenu?
Gyvenu, kad mylėčiau
Žemės žmones ir Dangaus.
Jie gyvena šalia mūsų,
Šalia Tėviškės brangios.
Ar turi kitą Tėvynę,
Kuri brangesnė už mamos?
Mylėk ją, jei Dievas skyrė,
Nepamirški Lietuvos.
Lietuva – mažytis kraštas,
Mes nutolstam nuo tautos.
Ar skaitys tėvų mūs raštus
Toli būdamas nuo Lietuvos?
Išvykti nenorėčiau
Iš šalelės Lietuvos.
Pamatyti labai norėčiau
Žmones man artimus Japonijos.
Ši šalis didžiai garbinga.
Ji graži, kaip Lietuvos
Žmonių siela, taip turtinga,
Dvelkia man motinos šiluma.
Apkabinčiau, pamylėčiau
Žemę, tolimą nuo mūsų tautos.
Ir aš balsą jos girdėčiau
Tarp draugų mano mylimos tautos.
Sapnas nereikšmingas
Nesvarbu, kad aš paliegęs,
Ir kovoju su kažkuo,
Kas Tėvynę bemylėtų,
Jei sapnuos numirtume?
Sapnas mums nėra naudingas,
Veltui eikvojame jėgas.
Dirbk, kol išgali, garbingas
Dievui aukojame maldas.
Mums malda taip reikalinga,
Žemė klauso iš Dangaus.
Gal prakalbins nelaimingą
Ir laimingą, kurie dirba dėl Tautos.
Nesukurkim sau nelaimių,
Nebendraukim su Velniais,
Neparduokim sąžinės ir proto,
Gyvenkim su angelais.
Angelas – tai draugas,
Sielos mūsų atspirtis.
Kas nesišaukia jo pagalbos,
Vargo telkšo atspindys.
Nepraraskim Tėvynės
Ir Mažoji, ir Didžioji visa mūs Lietuva
Nuo Šventapilės
iki Noručio ežero ir gal toliau,
Tai buvusi mūsų tauta.
Lietuviais esame mes gimę,
Aukštaitijoj, ar šalia jos,
Tėvynei meilę čia įgijom,
Už ką kovojo visa Lietuva.
Kovos ginklai dar nesudėti,
Išauš dar rytas juos pakelt.
Gyvenime užteks kentėti,
Į laisvę kilkime rytoj.
Į laisvę tą, kurią praradom,
Protėvių žemes gindami,
Susigrąžint savo Tėvynę,
Kurioje Tu čia gyveni.
Čia mes Prezidentę išrinkom,
Ko neturėjom niekados,
Karalių Mindaugą garbingą
Minėsim amžiais visados.
O priešas čia mūsų netoli,
Reik atgimimą palydėt.
Ateis iš Maskvos tironai,
Ir jų pagalbininkai išvien.
Žūti už Tėvynę yr garbinga,
Tačiau mums mirt nebūtinai.
Pakelkime visą mūsų žmoniją,
Apjunkim tautų jėgas amžinai.
Žalgirio mūšis
Prieš 605 metus įvyko Lietuvos istorijoje lūžis-proveržis
Lietuviai kovėsi su priešu stipriu,
Kurie dvasią lietuvio turėjo užkariaut mirtimi.
Dievas suprato, kad ne viskas gerai,
Juk žmonės sutverti, ir jie – Dievo vaikai.
Dievas stipresnis už pranašus mūsų,
Todėl vyksta netolerancija minčių, mums atsiųstų.
Dievas galingas, Pragaras grėsmingas,
Ką pasirinkti - mūsų valia.
Žalgirio mūšis mums primena žygį,
Sugebėjusį išgelbėti tautą.
Protu ir meile Tėvynei,
Išlikom Dievo palaimoj savyje.
Vanagas – tai didis Aras
Vanagas – tai didis Aras,
Jis gyvas tarp mūsų visų.
Vanagas – tai generolas Adolfas,
Vadas Lietuvos laisvės kovų.
Ramanauskas – tai tėvas savo ir mūsų dukrų,
Tai mokytojas mūsų karių.
Kaip ginti Tėvynę,
Kovoti už laisvę žmonių.
Jo kraujas pralietas ant žemės šventos,
Pažadino kovai už laisvę tautos.
Tauta – tai Tėvynė, kurioj gyveni,
Kovoti už laisvę mes turim visi.
Nėra ko slėpti
Man nėra ko slėpti, kas aš esu,
Gal geras, gal blogas dėl savo jausmų.
Širdį tik vieną savyje turiu,
Kiek leidžia man jėgos kitiems Ją skiriu.
Mokėkit skaityti kas joj įrašyta,
Ir vargas, ir skausmas dėl laisvės kovų.
Gyvenimo džiaugsmą čia susikūriau,
Todėl aš šiandien čia dar esu.
Nenoriu primesti kitiems kito vargų ir džiaugsmų,
Kas jo nemato ir nesupranta.
Dar pagyventi, paaugti ir gal sustiprėti linkiu,
Istoriją rašo ne vienas žmogus.
Ne tas yr didvyris, kurs skausmą dalina kitiems,
O džiaugsmą pasilieka tik sau.
Mes gimę šitam pasauly,
Kad kurtume gyvenimo laisvę visiems.
Žinau, kad pasenęs ir negražus aš esu,
Tačiau turiu širdį aš jauną.
Turiu širdį pavargusią pilną jausmų,
Ji plaka krūtinėj mano karštoj,
Kaip sako dainoj, ir dar nesutema.
Širdies jausmų nesulaikysi,
Blogį slėpti ir naikinti.
Širdžiai yra skirta vieta,
Plaka ji grožiu žmogaus apgaubta.
Jums suprantamas mano likimas,
Buvau jaunas ir gal gražus vaikinas.
Šiandien liko man viltis viena,
Širdis plaka krūtinėj jauna.
Jauna, ne išvaizda gražia,
Jauna, sužibusia daina.
Ji skleidžias, liejas per kraštus,
Kad kas išgirstų jos garsus.
Tik širdis viena, liko man jauna.
Atgal
