Poezija
07 14. Tėviškės jaunystė
Prof. Danielius Gužas
Sugrįžk į jaunystę
Nemunėlio lankų gėlyte.
O buvo taip seniai,
Ir laukiau tavęs ilgai.
Nemunėlis susiaurėjo,
Žolele apaugo.
Mergužėlė ištekėjo,
Manęs nesulaukė.
Sėk, sesute, žalią rūtą,
Atgaivink širdelę.
Kol saulutė neužsnūdo
Vakarų šalelėj.
Sudainuok dar vieną dainą
Gegužinėj, berželių apipintoj.
Širdžiai giesmių naujų
Praeities žiedais atgaivintoj.
Tegu žiūri Lietuva,
Verkia motina sena.
Už Tėvynę sūnūs žus,
Lietuva visad laisva bus.
Šlovė Lietuvai Tėvynei,
Užauginusiai daug sūnų.
Jiems garbė, kad kraštą gynė
Nuo svetimų.
Širdis
Širdis – sielos, jausmų ir kūno visuma,
Jos virpesiai pulsuoja mūsų gyslose.
Sustot, ilsėtis ir ramybės nėr kada,
Skausmus, džiaugsmus ji jaučia visada.
Širdis, Tu neišsenkantis čia žemėje šaltinis,
Sruvenantis gyslų upeliais ir grįžtantis atgal.
Laimingi esame, kai jos tėkmėj sušilę,
Mylėt, kentėt ir džiaugtis be tavęs negal.
Sustot Tau nevalia, kai džiaugias siela tavy,
Aplink ramybė, kūnui skausmo tyluma.
Mes jaučiam jėgą Tavo savyje,
Dirbti ir kurti laimę kitiems galim žemėje.
O kai nuilsi Tu kada,
Sieloj gerumą, dangaus platybėj ji keliaus,
Žemės tyla Tave priglaus.
Širdies šiluma palieka tarp žmonių,
Kuriems jos kūno siela buvo nesvetima.
Gyvenimo prasmė įamžinta Tavo darbų,
Gyviems, mažiems, nedideliems bus gerbiama.
Užmigs vaikai, užaugs kiti,
Primins jie mus savoj širdy.
Širdys jų plaks, kaip ir pas mus,
Jie jaus kitus gyvenimo vargus.
Atgal
