Poezija
07 14. Mylėkite žemę, vaikai!
Birutė Silevičienė
Mylėkite žemę, vaikai,
Jos vertę žinojo protėviai mūsų,
Perduota ji seneliams, tėvams,
Tėvai ją palieka savo vaikams.
Mokėkime saugoti ją ir mylėti...
Juk šitiek kartų šioj žemėj gyventa.
Ją dirbo dienom ir naktim,
Nuospaudos puošė darbininkų rankas,
Prakaitas kūną gaivino.
O šaltinėlis, kaip vynas –
Suteikdavo jiems jėgų.
Žingsnių jėgoje spindėjo nuveikti darbai,
Žemele, mano gimtoji, nuostabioji,
Tu šeimynai išgyventi padėjai,
Auginai grūdus, žirnius, pupas –
Bulvių, biurokėlių, morkų, agurkų,
Kopūstais lepinai visus, duonele
Ir pyragais maitinai vaikus.
Medžiai teikė pavėsį, miškas – uogas,
Grybų gausias šeimynas nešė ir neša
Į namus pintinėmis žmonės.
Malkas žiemai ruošė, kad šilumoje
Vaikai augtų. Valgį virė, obuolius,
Grybus džiovino. Kiek uogienių, obuolienių
Žmonės ruošės žiemai. Kad nebūtų
bado... Taip mokėjo šeimos apsidrausti.
O netoliese upelis suko vingius, tvenkinys –
Po darbų gaivino ir gaivina Jūsų kūnus.
Vanduo ir daržams palaistyti reikalingas,
Sausroj, kada ilgai lietaus nebūna.
Ir arklius, karves, aveles pagirdyti reikia.
O pažiūrėkite, kaip vandenėlį gurkšnoja vištos,
Jį laka noriai šunys ir gėlynai trokšta,
Alpsta nuo trūkumo vandens. Vanduo –
Gyvybė ir švara.
Beržai, klevai pavasarį sulos privarvina
Stiklainių gausą... O vasarą nors po gurkšnelį
Galėjai josios atsigerti...
Arkliukais žemę arė, sodino bulves, vežė šieną – pašaras yra žiemai.
Mokėjo žmonės darbus dirbti iš tėvelių,
Senelių mokėsi vieni iš kitų.
Su saule kėlės, jai nusileidus gulė –
Ir taip diena dienon – neatsiplėšdavo nuo jos,
Nuo protėvių žemės brangios...
Žemės turtai: duona, linai, upės, ežerai,
Baltijos jūros grožis ir smėlėti krantai,
Kur gintarus Jūratė atiduoda bangoms,
O juos beria žmonėms, prie jūros atėjus.
Tai lietuvio auksas, gintaro karoliai –
Puošmena tautos, lino rūbas – apranga.
Karštą dieną prakaitą sulaiko,
Glaudžiasi prie kūno, tarsi motinos ranka.
Ačiū tau, žemele, už visas gėrybes, kurias išaugini,
Leidi ir valgiu sotini visus.
Nusilenkti, padėkoti – maža. Reikia ją kaip Motiną mylėti!
Mamytei
Išėjai Amžinybės keliu netikėtai,
Mano mieloji Mamyte,
Ir liūdna mano sielos pasauly,
Neramu, nejauku, šalta –
Širdis kupina netekties skausmo.
Jau lietingas ruduo,
Tarsi liūdi manęs paliktos,
Be Tėvelio, be Tavęs, mieloji Mamyte.
Ruduo perduos valdas šalčiui
Ir sniegui žiemos. Gal sniego apklotas
baltas paguos?!
Man atneš nors mažytę paguodos dalelę?
Ramybės? Šilumos?
Tu per sapną ateiki, Mamyte,
Neišeik ir pabūki iki ryto Aušros:
Likti viena aš bijau:
Tavo žodžiai sielą gydo –
Su Tavim man gera ir lengva,
Gyvenimo prasmę regiu:
Neišeik, su Tavimi man gera,
Nebijau tylumos, nebaisi ir naktis,
Ir vėjo kaukimas už lango.
Tu visada mokėjai paguosti,
Nuraminti, užjausti ligoje,
Ar nelaimei nutikus –
Visada buvai ir likai man –
Brangiausia Mama!
Daug ko, Mamyte, išmokau iš Tavęs,
Gyvenimo prasmę supratau,
Ir taip noriu išlikt Tau gera.
Nepamiršiu, kai man pasakei:
„Savo skausmą eilėmis raminki!“
Be Tavęs, mieloji Mamyte,
Man Lietuva daug mažesnė,
Ir mūsų artimieji po tavęs –
Į Amžinybę vieni po kitų išeina.
Gyvenimo dėsnis, kartų kaita,
Nežinom, kada gi mes susitiksim?!
Atgal
