Poezija
07 11. Sudaužytos širdys, dvasia dar gyva
Prof. Danielius Gužas
Mąstykim, ką išgyvenome,
Ką darom, ir koks tam tikslas yra.
Mylėti artimą, kaip save
Taisyklė gal jau pamiršta?
Ačiū gyvenimui
O, gyvenime, kiek daug žadėjai
Skausmo, užmaršties dienų,
Kur džiaugsmą, laimę palydėjau,
Dabar gyventi ateinu.
Ateinu, o laukas plikas,
Į dangų stiebias stabarai.
Žiūrėkit, iš jo kas dar liko,
Tik žydinti siela, kurios tu nematai.
Kad pamatyti, reikia išgyventi,
Ką siunčia Dievas iš aukštai.
Visi nori gyvenimo pasemti,
Ar daug, ar per mažai.
Uždek žvakutę
Uždek žvakutę, ne ant savo kapo,
Pažvelk į spindinčias danguj žvaigždes.
Gal išsakęs tau mintį seną
Pasaulyje gyvena žmogus.
Gyveno, mirė su šia diena.
Ieškai dar jo kaltės.
Gal blogo ką nors jis padarė,
Ar kryžius vertas jo garbės?
Ar verta kapines lankyti,
Ar džiaugtis siela jos šventa?
Melskimės, Dangus atleidžia,
Jei buvo kur nors suklysta.
O klystkelių mes matom
Šalia savęs, ir kas supras,
Kad blogą darbą daro,
Gyvendamas tik dėl savęs?
Spjauti jam į mano žodžius,
Juk kalba atseit ne jo žmogus.
Jis nieko nesupranta,
Tėvynę lydi į kapus.
Ar išauš dar giedras rytas,
Ar dar pamatysiu mylinį dorą žmogų?
Gal jau lapai seniai nuvyto
Tyloj, netarus žodžių.
Kam žodžiai, akys daug ką sako.
Mokėk žiūrėti žmogui į akis.
Galvok, stebėk, ką rankos daro,
Jo akys daug ką pasakys.
Nebėk, žmogau, Tu nuo manęs,
Ne viską Tu dar supratai.
Sielos pojūčių nesupratęs,
Tu nuo manęs jau pabėgai.
Suprasti žmogų kitą,
Kuo gyvena jis,
Turėti širdį kitą,
O siela - ta pati.
Žiūriu į dangų ir dairaus,
Gal siųsta Dievo dovana
Atves į kelią mano jausmo,
Kurią išugdė aplinka.
Kodėl negalima skinti gėlytės,
Pražydusios šalia Tavęs?
Gyvenime mes klystam,
Gėlių skinti nevalia.
Jos lieka tavo sielos gražume,
Kurį suvešėjai savyje.
Jei laimės tokios neturėjai,
Sutiksi ją tik pragare.
Ariogalos slėnis
Čia dvasią šventą ir giesmes pajunti,
Apdainuotą Maironio slėnį,
Čia jaunystė iš Sibiro sugrįžo,
Nebeklausia niekas, kodėl širdį taip skaudėjo.
O buvo ilgi tamsūs vakarai
Prie balanos, įbestos į sieną.
Lietuvon laiškus Tu rašei,
Verkei kiekvieną dieną.
Ir taip nuslinko viskas,
Sniego lavinos ir tankus miškas.
Traukinių bėgiais atdundėjai,
Tėvų žemę vėl regėjai.
Žemė ta pati, tik debesys virš jos pakibę,
Ją valdo jau kiti.
Laukai nesėti dirvonuoja,
Namų kiemuose kolchoznikai dainuoja.
Ir ašarą čia vėl braukiu,
Atsineštą iš praeities,
Kur Tėvų tėviškė brangi,
Saulė ją gal man nušvies?
Ji buvo graži, ir negraži,
Žemę Lietuvos į sielą įdėjau.
Dabar dainuoji apie ją,
Pasislėpė mūsų baudėjai.
Jie slepias netoliese,
Jie arti, čia, prie šono
Dursto mūsų širdis,
Gyvenimas prasideda iš naujo.
Priešas stiprus ir apgaulingas,
Jis stebi visus laisvės metus,
Ieško progos, kad priešui būt naudingas,
Išduos mūsų siekius ir Tautas.
Rugpjūčio mėnuo jau arti,
Rugiai jau bus supjauti,
Gubomis sustatyti,
Į Ariogalos slėnį reikės vykti.
Kai džiaugiasi dangus ir siela
Tu mano saulė
Tu mano saulė nusileidusiam mėnuliui,
Kuris gali žibėti, kol saulė spinduliuos.
Negęstanti per langą žiūri,
Tikiu aš ta Tavo jėga.
Jei jausmas skirtas dėl kitų,
Vaizdų daug yra matyta.
Pasirinkimas likimui skirtas
Gyventi, džiaugtis, bet nesuklysti.
Dangus juk stebi, saugo mus,
Ką darome teisingai.
Suklydus gieda angelai
Per toli, žmogau, nukeliavai.
Ar laisvę turi mano siela?
Ar gali pasirinkt ką nori?
Juk jai įstatymas yra vienas
Žemė ir saulė Dievo dora.
Jei Dievas leistų man ir Tu,
Bučiuočiau skruostus Tavo, akis ir lūputes,
O žemėj tiek dar laimės
Dangaus žvaigždes siunčia nakčia.
O ateik, mano žvaigžde nematyta,
Pajuski grožį šilumos.
Gyvenime dar nemylėta,
Kuri švyti aukštai danguje.
Dangus aukštai, o žemė čia, po kojom.
Gyvenam, vaikštom mes po ją.
Dangus ar pritaria, ar nori
Kad mes gyventume tik savyje?
Juk žemė taip arti,
O dangus aukštai nutolęs.
Mylėkim žemę ir draugus,
Kurių siela mūsų trokšta.
Siela – širdis, tai viena gysla,
Per jas prabėga mūsų mintys ir jausmai.
Atimti širdį – sielą
Atsisveikinimas su žeme amžinai.
Jei leistų angelai šventieji,
Stipriai apkabinčiau aš Tave.
Gal ir dangus man pavydėtų:
Myliu Tėvynę ir Tave.
Kas nenori pasiekti Maironį
Aš noriu pasiekti Maironį,
Ir paduoti jam ranką,
Nuplautą šventam vandeny,
Kur gyvenimas mūsų sustoja.
Žmogus žmogų nuskriaudžia
Apdainuotoj ir savo šaly.
O kur lygumos, kur kalvos, kur giraitės,
Kiek svajonių gimtinės laukuos paliktų?
Čia kalneliai ir gili vaga Dubysos,
Kur džiaugsmas netelpa širdy.
Jis liejas gimtojoj šalyje,
Ir dainos dainuojamos sukurtos praeity.
Kas kelią nori užstoti,
Išbraukti dainas iš praeitis laikų,
Tas nieko daugiau nesupranta,
Pamiršti praeitį, ir kur gimei Tu.
Šis kraštas Maironio gimtinė,
Vedė tautą, kuri pergales skynė.
Ir klojo gėlę po kojom didvyrių,
Laisvę šiandienai paskyrė.
Kas ją besupras?
Ribotas protas beribėj.
Laisvė pikta – tikra bjaurybė
Maironio šalyje tegu neprigyja
Atgimk, mūs Tėvyne, piliakalnių pyne,
Supinta iš bočių laikų
Jie kraštą pasauliui išgyrė
Gyvenkim be motinų mūsų kančių.
Meilė Tėvynei
Meilė Tėvynei – tai gimtoji kalba,
Meilė Tėvynei – tai oras ir aplinka.
Meilė Tėvynei – tai džiaugsmas žmonių,
Kai kvepia gamta ir gėlės laukų.
Kur tu bebūtum ir kur bekeliautum,
Tėvynės meilės širdy nesugriauki.
Jos vardą minėk visada,
Ir meilė Tėvynei bus amžina.
Čia žemė sava, nes tu čia gimei,
Čia ąžuolai augo seniai.
Čia pušys svyravo, kurių nematei,
Kai už laisvę kovojo Tėvynės sūnai.
Darbas mūsų, meilė krypsta ne ten,
Kur upeliai vingiuoja Lietuvos krašte,
O ten, kur Nilas audringas, svetimam krašte.
Gyvenime ieškome to, ko nesurandame,
Surandame tai, kas mums priklauso.
Ko ieškodamas nerandi, neieškodamas surasi,
Neverk praradęs dalį laiko veltui, sumokės ateitis.
Skubėk, kad nereiktų sugrįžti,
Bėgti iš kovos lauko ne tik silpnybė, bet ir nusikaltimas.
Užaugai čia tu,
Ar ąžuolas, eglė, ar liepa.
Dainas mes dainavom kartu,
Jos mūsų širdyje išlieka.
Išlieka jei meilė Tėvynei tikra,
Jei džiaugsmas ar skausmas dainoje su širdim susietos.
Mamos mūsų lopšinė girdėjos tada,
Širdimi mūsų ainių išlietos.
Gyvenk taip, kad gyvenimas skatintų gyventi,
Kitų išminties nereikia kartoti, reikalinga ją įsisavinti.
Negalvok to, ko negali pasiekti, galvok, kaip pasiekti tai, ką gali.
Gyvenimas iš mūsų reikalauja daugiau, negu mes galim,
Bet mes galim daugiau negu patys apie tai manome.
Atgal
