Poezija
07 04. Dovana
Algirdas Kavaliauskas
Saldžiai viliojantis žodis – respublika,
Juo labiau – Abiejų Tautų!
O jeigu dar – nauja,
Argi nejaudina idėja?
Kai kam kraujas galėjo užvirti,
O kai kas spėjo nurimti...
Rask kad geras: kur čia šuo pakastas.
Ar jauti, kaip raidėmis
Lyg rasos lašai skausmas kapsi...
Vėjas rauda laukuos –
Gal jaučia jų liūdną likimą?
Rasis, kurie ramina:
Neišdžius, nepražus,
Ir vamzdžių neužsuks,
Pagalbos ranką išties –
Draugystę garantuos...
– – – – – – – – – –
Vietoj gėlo vandens
Amžių nuodus paduos.
Užuomina
Sakau, gerai, kad kritiškų žodžių nešykšti,
Kritikuojama išrankiai,
Kritikuojama piktai,
Kaip dar kritikuoti – nebeišmanai.
Kokius kvailumo įrodymus dar panosėn pakišti?
Bet nereikia: neerzintini valdžios tarnai,
Dabar užteks užuominų apie buvusius ministrus.
Kada nors
Užsiaugink gana išvaizdų melo medį,
Tam tinka istorijos ir politikos kompostas,
Prieš lengvatikius patrauklus apsaugos forpostas!
Tada lapijos ūksmėj priglausk norinčius.
Kalbėk ir kalbėk tik apie juos:
Kokios gražuolės – ryškiausios žvaigždės, kokie išminčiai...
Ypač prieš artėjančius rinkimus pasistenk –
Kokie stebuklingi jų gebėjimai ir talentai – be ginčų!
Be perstojo meluok kiaurą dieną,
Pavargsi, bet atrodysi patrauklus...
O atsipūsi, kai nebebus lengvatikių.
Juk kada nors jų nebus?..
Atgal
