Poezija
06 30. Lapkričio balsu…
Anatolij Bodnič
Poetas, Kaimo rašytojų sąjungos narys
Labas vakaras, vietovei.
Ledo vardas – praradimas,
Lapkričio balsu.
Sunykusiam šešėliui pritariu.
Ji nedega. Tamsu.
Lietaus lašeliai languose
Išvien su tamsa,
Pilkų lūpų pynimu...
Kaip tu čia atėjai?
Antraip – apsidairyk,
Brezentas, ant jo vanduo:
Kaip tapyba, gyvenimas, troškimas.
Ir ką jis pasakyt norėjo?
Kiaurai poros blakstienų,
Praeiti, paaiškinti, - akys
Pilkėja, jas galima gerti
Kitiems, lyginant trisdešimt trys
Be skaičiaus, be tikslo, tolumon,
Griebiantis sienų, ir
Išskleidus delnus vinims.
O ten – perone vienas,
Kai elektrinio traukinio vėžės
Ataušo, ir bintas permirko,
Ir lietus nemirksta, pėdomis
Iš kankorėžių meistravo:
-Pasakyk, laiveli, prieplauka
Be žuvėdrų, žmonių, plunksnų,
Vandenyno pilka banga,
Kol čia tėjau.
O ką, ar šios eilutės
Ne lapkričio balsai?
Lietingai ramus sandėlys.
Ką aiškina drėgnai lentai
Po jūros bangų supimo
Trūkstamos meilės likime.
Paltu ir akimis nebetikėjau
Susitikimui. Mano liūdesy,
Čigoniškame plėšymęsi – į oro uostą.
Pabandyk tylint šaukti,
Juokauti, atveriant burną,
Kol dar ji miega,
Susisukusi į kamuoliuką ten,
Apsikabinusi, - nei velnio,
Žinomo... naktys... pats...
Sau. Sakyk sudie.
Ir viskas. Negrįžk. Nebūk
Sekundėlę anksčiau, žinok,
Ji nemėgo liūdesio.
Štai akmuo, ant jo laiptelis,
Per dieną saulės sušildytas
Saulėlydis ateina veltui.
Ant kranto banga, ir šešėlis
Tampa naktimi. Miegi?
Prisimink vienas akis
Su blakstienomis, šią tylumą,
Cikadas, ir jų poškėjimą...
Vėliau akvarelinį rūką –
Kaip keistai čia piešia
Prieš lapkričio duris,
Kadagio sausomis raidėmis,
Dega, vartosi sapne,
Banga sukasi, daužosi
Mašinėle be akmenėlių,
Be adreso ir atgal.
Ir kaip aš mylėjau jų amžinybę,
Ieškojau jų tikslinės santaikos,
Jų lemties, tekėjimo, bėgimo.
Iš namų, iš lapkričio –
Lietingo. Štai, žiūrėk
Į skaičių vienas, du, trys, į stogą
Sukasi... dabar vieniši,
Pasiliko, o tu tyli.
Iš rusų k. vertė Birutė Silevičienė
Atgal
