Poezija
06 30. Odė Vilniui
Nikas Gerasimovas
Mokslų Akademijos poezijos mokslo narys
Antakalnis – apsuptyje kalvų. Šventaragio erdvės.
Sereikiškės – miškai ąžuolų ir liepų nelaisvėj.
Veisėsi čia ir taurai, lapės gudruolės,
Ir šernai rinkosi šiuos miškus.
Ant Tauro kalno Didysis Kunigaikštis medžiojo,
Pasauliui žinomas, neabejingas.
Daug kartų kovose ir žygiuose buvojęs.
Nemaža upių, upelių slenksčių praėjęs.
Tose vietovėse upelis mažas rangės,
Liaudyje dažnai vadintas Vilija.
Kunigaikštis prie tos Vilijos medžiojo, ilsėjos
Po kovų, valdymo rūpesčius pamiršęs.
Sėkminga dienelė medžioklei išpuolė –
Vakare jau skaičiavo nukautus radinius.
Sėdėjo prie laužų, alų, midų gėrė,
Pavargę stropiai mėsinėtą žvėrį kepė.
Užmigo Kunigaikštis vėlią naktį palapinėj.
Pamatė jis sapne... o gal – akivaizdžiai...
Išvydo ryškiai vilką geležinį,
Lyg atspindys kažkaip išniro.
Žmogaus balsu jisai pasakė:
-Didysis Kunigaikšti, nebūki abejingas,
Pastatyk čia miestą, garsink vardą.
Lai bus laisva Tėvynė!
Pastatė Laisvą ir didžiulį miestą Kunigaikštis
Tarp žalumos miškų, ežerų, bevardžių upių.
Išaugo miestas – Vilniumi jį šaukia.
O liaudies sieloj laisve atsišaukia...
Vilnius man – labai brangus,
Pragyventų metų prisiminimų pilnas.
Pirmąkart čia savo meilę sutikau –
Iki šiol ta meile aš laimingas!
Mielas ir gražus, garbinu tave,
Nepakeičiamas mano mieste Vilniau!
Gimiau aš Novogrudke, Baltarusijoj,
Anksčiau vadintoje Baltijoj Rusijoj.
Adomas Mickevičius, mano žemietis,
Mokės, gyveno, kūrybą savo rašė.
Išgarsino Vilnių kaip lietuvių, kaip rusų,
ir, žinoma, lenkų, poetas.
Gyveno čia Puškino sūnus – proanūkis.
Kėlė Rusiją iš užmaršties, tamsybės,
Caras Petras krikštijo čia Ganibalą –
Ir tam yra įrodymų daugybė...
Džiaugiuos aš tuo, ir – garbė Dievui,
Aš ne giriuosi, turiu tam teisę:
Čia gyvenu aš, myliu ir svajoju,
Rašau, statau, draugus ir sūnų suprantu!
Noriu dovanoti
Noriu dovanoti tau Dabar!
Kam tau tie Iki, Vėliau,
Kurie kartais graužia
Iš šalia, greta lieka?..
Savo meilę tau dovanoju,
Dovanoju ramybę, švelnumą.
Noriu, kad daugiau nesijaudintum,
Nepaliktum savo pasakos.
Kam mums Iki ir Vėliau?
Teeina jie pro šalį.
Kas Dabar, niekuo nepakeisi,
Lik man Mylimąja!!!
Vertė Birutė Silevičienė
Atgal
