Poezija
06 23. Žodžiai – gydo sielą
Birutė Silevičienė
Vis rašau ir rašau...
Kai žodžiai atbėga į mintį
Ir užmigti tikrai negaliu,
Pakilus iš lovos galvoju:
Ką į puslapį šitą pabersiu...
Gal kartais tau atrodau keistokai,
Kai sakau: Naktimis man rašyti geriau,
Ir sėdėti prie rašomo stalo,
Kambarėly, kur saldžiai miegi Tu.
Poezijos keliu gyvenime einu viena,
Ir mintis, tarsi vėliavą nešu –
Į žmonių širdis jas sėju,
Tegu gėriu savo kūną užlieja.
Nereikės jiems cheminių vaistų,
Gyvas žodis – gydo juk sielą.
Žmonės per darbus nutolę nuo kino,
Teatre nebuvę seniai, nes brangu.
Jau ir knygų skaito mažai,
Bet į autorių knygų pristatymus –
Žmonės tarsi į atlaidus eina.
Aš dėkinga naktims, kad rašiau,
Gėrio lašą pasauliui dovanojau.
Mano kelias - žodžiais grįstas,
Mano debesėliai, žvaigždės danguje –
Kas dieną naujai švyti,
Kai saulutė lanko mus.
Aš nekaltinu savo lemties,
Gyvenimo upe tampa žodžiai,
Džiaugiuosi, kad Tu supranti
Žmoną, palinkusią prie stalo.
Bėga greitai mintys...
Kažkas ranką ir rašiklį veda.
Raibuliuoja melsvos avys –
Baltose lankose žodžiams vietą randa.
Laiškai laike...
Laikas - pinigai! Laikas...
Juo matuojamas gyvenimas.
Pinigais įsigyti daiktai –
Paroda, pranašumas prieš draugus,
Tai – peilis po kaklu – kaimynams,
Nes turto jie turi mažiau už Tave.
Žiūrėk: sudegina mašiną,
Padega sodybą, pavagia iš šulinio kibirą,
Sulaužo sandėliuko spyną,
Nusikerta Kalėdoms eglutę,
Iš Tavo namų valdos...
Ir ką gi sako žmonai ir vaikams?
Ar savąją vagystę pripažįsta?
Tikrai, tos nuodėmės ir kunigui nesako!
Jei nieko nėra sodyboj,
Pavyduolis jaučiasi „šeimininku“.
Prarasti garbę, sąžinę,
Draugystę – juokai,
Kai noras, o ne darbas,
Valdo mintis – greičiau pralobt!
Laiškai laike – seniai jų niekas neberašo...
Nes juos fiksuoja laikas:
Tai: internetas, mobilieji telefonai,
Vaizdo kameros, kas nori...
Ir ne visus niekadėjus teisia,
Ir ne visi sėdi kalėjimuos,
Ir ne visiems bausmes skiria
Už žiaurų ar tyčinį nusikaltimą.
Tokia dabar žmonių dalia,
Kai tingi dirbti, nes gauna
Pašalpas ir kompensacijas,
Kai žmonės praranda protą,
Ir tik prašyti, apgaudinėt
Ar vogti iš žmonių temoka.
Nejaugi tai laiškuose jie rašys?!
Nejaugi – nuodėmes prisipažins?
Ir laša laiko lašai:
Be datų, metų, mėnesių ir valandų.
Vienodai laša, kapsi tuo keliu -
Vadinamoji kontrabanda.
Tai laiko lašai, tai tikrovės lašai
Matomi, nerašomi laiškai,
Jie klastojami, nurašomi laiškai...
-O kaip gyvenimas? – klausia Išminčiaus.
-Gyvenimas – savu keliu eina!
Laiškai
Mėgstu bendrauti su bičiuliais
Laiškais ir atvirukais.
Pasveikinti ranka rašytais žodžiais,
Gauti bičiulių laišką išmintingą.
Iš rašto aš sprendžiu:
Tai – minčių darnus bėgsmas, pagarba,
Atskleisti nuveikti darbai, gamtos – žodžiais
Nenusakomą grožį aprašytą.
Pajuntu dvasią to žmogaus:
Skaito laikraščius, knygas, žurnalus,
Bando rašyti eilėraščius, apysakas, dainas...
Užsimezga mūs literatūrinė draugystė,
Ir kaipgi nesidžiaugti tais laiškais,
Jie skirti man, juose tiek gėrio,
džiaugsmo ir gamtos grožio!
Džiugu, kai lanko laiškai,
Skubu ir aš rašyt atsakymą.
Taip tęsiasi gyvenimas prasmingas,
Kuriam ir mes visi priklausom...
Lankykite visus, laiškai,
Jūs laukiami pašto dėžutėj,
Ir mano kambary skaityti –
Daugel metų – vis naujai,
Archyvo kamputyje turite šventą vietą.
Išliksite tautos istorijoj kaip lobis, atradimas.
Kiek daug jie žmogui duoda.
Laiškai laike, kuriame gyventa, kurta ir mylėta!
Ir tu kelionėje užtruksi...
Jei tu kelionėje užtruksi,
Sugrįžki į namus iki Aušros...
Aš nemiegosiu, lauksiu vis,
Vartus atkelsiu Tau, įleisiu...
Tau žiburį lange įžiebsiu,
Takelis bus apšviestas Tau.
Nustojo lietus lyti...
O vėjas pasitikt Tavęs nubėgo...
Bet mano veidą ašara suvilgė,
Kodėl vis dar negrįžti į namus?!
Gal sulytas stovi ant tiltelio
Prie mūsų upės mylimos,
Prisimeni jaunystę mūsų,
Veržlumą ir laimingus metus?!
Pavargai, išvargino kelionė?!
Pėstute per mišką naktyje,
Tu nešei meilės jausmus šventus,
Ir vienai, tik vienai – švelniausius žodžius...
Išsakysi man juos Aušroje...
Prie kūdros
Stoviu ant tiltelio prie kūdros,
Dangaus mėlį akimis stebiu...
Kaip žaliuoja medžiai drebulių,
Ir svaigsta galva nuo pievos žiedų...
Sodo obelys nuotakos –
Paukščių klausosi giesmių.
Nebegrįš jau jaunystė palaukėm,
Nebėgiosiu kartu su drugeliais margais.
Nebepinsiu vainikų iš pienių gelsvų,
Tik stebėsiu bėgantį laiką
Ir ašarom veidą nuplausiu:
Gera dar šioj žemėj gyventi,
Gera būti su draugais kartu.
Dar galiu žmonėms šviesą dovanoti,
Klydusiam galiu atleisti,
Ir tebūna gėrio ugnelė šviesi,
Te sužvarbusios sielos sušyla...
Pasimelsiu, sesute Regina, už Tave
Ir mylėdama verksiu...
Sodindama gėles ant Tavojo kapo,
Tau. Išėjai iš namų, vos pradėjus
Antrus metelius, į Amžinybės namus.
Ach, kaip skauda man širdį,
Abi esame skirtinguose namuose.
Sese, mano atmintyje esi amžinai...
Mums gyvenimas leido susitikti
Vaikystės kelely gražiam,
Tik Likimas klastingai pakirto
Tavo širdelę tyrą, ir protą be melo.
Menu, kai stebėjai drugelį ant žiedo obels,
Kaip norėjai jį paglostyt, pasidžiaugt.
Jis nutūpė ant tavo rankelės mažos –
Tai dovana Tau, atsiųsta dangaus.
Drugelis godžiai gėrė vandenėlį
Iš tavo balto gėlėto puodelio...
Abi mes stebėjom drugelį,
Jis pamojo sparneliais margais
Ir pakilo į aukštį dangaus.
Nulydėjai jo skrydį drąsų
Ir laimingu veidu šypsojais.
Kai po mėnesio tu užgesai –
Liko skausmas širdy amžinai...
Aš žinau...
Aš žinau, kad rūbus vaikystės išaugau,
Ji daugiau pas mane nesugrįš...
Pasakų karalienė – Močiutė jau miega,
Į mane gal tik sapnu prabils.
O aš ilgiuosi josios išmintingų žodžių,
Skanios duonelės riekės ir „kiškio“ bandelių.
Pažvelgiu į šeimos nuotraukų albumą,
Ir širdį šildo jų gėrio spinduliai...
Kiek daug, Močiute, man davei,
Kiek mokei, kiek kalbėjai...
Didžiausią dovaną man palikai:
Meilę, Išmintį, kelius į Ateitį nubrėžei.
Tu gyvenai ne dėl savęs, o dėl kitų,
Tau niekada nieko nereikėjo...
Tu gyvulius labai mylėjai,
O vištas vardais šaukei.
Ėjai per kiemą, nešdama grūdų pilną indą,
Ir, pamenu, kai juokėmės abi,
Kai višta perekšlė, iššokusi iš rėčio, -
Tavęs pasitikt skubėjo, o paskui ją –
Būrys mažų viščiukų prie tavo kojų straksėjo.
-Tuoj, tuoj, mažieji mano,
Kiaušinį virtą susmulkinsiu ir jums,
Kad augtumėt ir būtute stipručiai...
-Ach, Bėriuk, mielasis arkliuk, tu
Iš ganyklos sugrįžai!
Duosiu tau vandenėlio atsigerti...
Ir tau grūdų į kibirą įpilsiu,
Rytoj važiuosim į Traupio malūną,
Sumals malūnas grūdus, parvešim miltų.
Artėja šventės, reiks iškept pyragų...
Ir, rodos, Bėris, įsiklausęs į kalbas Močiutės,
Lingavo galvą laukdamas grūdų...
Na, Bėriuk, dabar esi jau sotus,
Pasiganyk po kluoną, rytoj vyksim į kelionę.
-O tu, vaikeli, parvesk karvytę iš ganyklos,
Reikia pamelžti ir pagirdyti.
Įsakymą močiutės vykdyt privalau,
Pas Juodę bėgu tekina.
Rankelėj duonos riekė ir obuolys iš sodo...
Karvutė, užuodus duonelę, ištiesia į mane galvelę...
Ją vaišinu duonele ir skubame namolio.
Bėga avyčių pulkas iš ganyklos,
Jos tokios drąsios, vaikšto be grandinių,
Ir prie tvarto sustojusios laukia,
Kada Močiutė joms dureles atvers.
Čia obuolių, žolės į jų prakartėles deda,
Paršeliai savo dalies reikalauja.
Ir sukasi Močiutė kaip vijurkas kieme,
Prie ūkio darbų ropinėja,
Ir nėra išeiginės nei vienos,
Nes darbų gausa kasdieną veja...
-Močiut, pasek man pasakėlę, -
Po darbų maldauju jos.
-Kai nusiplausim kojeles
Ir poterėlius sukalbėsim,
Paseksiu pasakėles dvi naujas.
Štai seka, seka pasakėles,
Akelės merkias jos. O kartais,
Kai užmiega ji –
Apkabinu aš ją:
„Nemiegu, vaikeli, gal kitą pasaką paseksiu...“
Ir seka pasaką močiutė...
Gal naują, o gal seniai jau sektą...
Supratusi, kad močiutė per dieną pavargo,
Saldžiai ant pagalvės miega –
Ją apkabinu ir, švelniai prisiglaudusi,
Bučiuoju, bučiuoju, ir pati užmiegu.
Sekė sekė pasakas Močiutė,
Ir sustojo jos širdutė.
Jai uždegu žvakutę, gėleles sodinu,
Ašarom laistau kapelį brangiausios,
Ir dažnai vakarais į Močiutės pasakų
pasaulį brendu. Sapnuose ją regiu,
Ją menu ir myliu!
Gimtinės šulinėlis
Virš mūsų žalios pievos
Plaukia tirštas rūkas.
Ašarėlė veidu nurieda,
Ilgesys veda namolio...
Einiu vieškelėliu, vėjelis palydi,
Kelelį be vargo randu,
Tik nėra jau namučių ir sodo,
Čia liepos trys stovėjo, ošė obelys,
Vyšnios derėjo gausa...
Dabar liepa telikus viena,
Aplink ją – daug atžalų.
Gal sulapos, išaugs naujos
Liepos, kaip protėviai –
Išskleis šakas, žydės?!..
Čia vėl bitutės medų rinks,
Gal kitos kartos čia gyvens?
Negali kaimas mūsų išnykti:
Vičiūnai buvo, ir jie bus!
Čia tiek žmonių gyventa,
Ir kiek istorijų, likimų ši žemė turi,
Juos mena senoliai, jų vaikai...
Jie šį kraštą brangino, mylėjo.
Vičiūnų žemė – brangiausia, ką žmogus turėjo!
Tik melioracija išvijo žmones
Į Traupio seniūniją...
Ir šulinėlis – tas gaivus jame vandenėlis,
Užverstas akmenimis ir žemėm,
Daugiau vandens iš jo nesems,
Ištroškusio klajoklio nepagirdys.
Ir liepa susimąsčiusi, manau,
Dabar manęs ji nepažįsta.
Aš ją myliu, nes ji dalia manos vaikystės...
Vis susimąsčiusios abi į šulinėlį žvelgiam,
Palikusi svirtis vėjui sielvartą išlieja.
Iš dangaus ašaros krenta į žemę,
Mūsų protėvių kartas mena.
Atsiklaupiu ant žemės, paglostau delnu,
Čia man akmenėliai ir molio grumstas –
Už auksą brangesnis.
Tėvelio čia vienišas kapas,
Jam žiogeliai simfonijas groja,
Lakštutė į medelį atskridus,
Gieda meilės ir ilgesio giesmes.
http://www.spynuatidarymas.lt/lt/raktu-gamyba.html
Atgal
