Poezija
06 18. Vėl gimtinė glosto mano širdį...
Birutė Silevičienė
Čia vaikystės takeliai įminti...
Medžiai mena mūs draugystę,
Meilę, juoką, dainas, žodžius
Ir iš žingsnių visada mus atpažįsta.
Kai tiesi rankas juos apkabinti,
Ar matai, kaip tiesia jie šakas,
Skuba paslėpti nuo saulės ir kaitros?
Ar jauti jų džiaugsmą, kai lieti, apkabini
Tarsi artimus savo šeimos narius?
Po kelionių, gyvenimo svetur –
Tu gražesnio vaizdo tokio niekur,
Kaip gimtinės laukai nerasi!
Čia žolelė kojas švelniai mazgoja,
Ražienos pėdas masažuoja.
Sveikatos ir džiaugsmo duoda
Obelys, vyšnios, agrastai, serbentai,
Mėlynės, avietės ir grybų gausa.
Žemuogėlės į pamiškę bėga...
Laukia ateinant tavęs.
O smilgos, draugijon suėję,
Tau vienintelei saugo jas.
Čia ir bitės saldų medų renka,
Iš tos liepos prie namų...
Renka medų iš dobilų, grikių ir miškų.
Ir kaimynai visada vaišina
Medučiu saldžiu; geriu gaivą šaltinių...
Stiprybę gyvenimui duoda gamta –
Atmink, kad gimtinė yra tik viena!
Ji tavęs išsiilgusi visad laukia,
Ką turi geriausio – tau augina, brandina,
Nes tik čia amžiams lieka tavoji dalia!
Lakštingala
Ko ta lakštingala alyvų krūme slepias?
Juk ne gegutėlė ji, ir mūsų metų neskaičiuoja,
Jai visai nesvarbu, ką tu galvoji...
O lakštingalėlė, pasislėpus verkia, liūdi...
Kas ją barė už giesmę raudos?
Kas naktimis užmigti negalėjo?
Ir aš bijojau sudrumsti tylą naktų,
Ir, neužverdama akių, naktimis raudojau...
Tiek daug tą naktį degė žvaigždelių danguje,
Ieškojau aš Motinos žvaigždelės jame,
Norėjau pasveikinti Motinos dienoje,
Pasakyti, kad jos nepamiršau ir myliu!..
Mes matome dangaus žvaigždžių gausybę,
Jos visos sutelpa jame, draugiškai gyvena.
Tik žemėje žmogui vis maža turto, pinigų,
Kiekvienas nori būt milijonierium...
Juk žmogui niekada gana nebūna,
Tikriausiai, ir niekada nebus!
Jūros spalvos gimtinėje...
Žalias kilimas apklojo gimtinės pievas
Ir iškaišiojo jį purienų, pienių, pakalnučių
žiedais, tarsi žvaigždelėm dangaus.
Iš aukštybės mėlynės dangaus
Sklinda į žemelę saulutės kaitra.
Naktimis budėjimą tęsia mėnulis,
Debesėlių keliu plaukia laiveliu
Ir saugo mano gimtinės laukus.
Dienomis gelsva jūra banguoja
javų laukai.
Tarsi jūra baltoji – plaukia ramunių parugėm...
Vieversėlis į beržą atskridęs gieda –
Žalią audžiantį kilimą mėgsta.
Mėlyna jūra – gamtos dovana,
Raudona jūra – saulės deganti meilė.
Bijok, žmogau, jūros pilkos –
Ji – tavo atbėganti vienatvė.
Juodai nudažyta jūra – žemės skraistė,
Paklydusi klastingai slenka.
Patikėk vieną kartą, nelaukiant,
Apgobusi juoda skraistė – ji tave išsives...
Aš dar menu...
Mes žadėjom susitikti,
Pakalbėti, kaip jaunystėje kadais...
Štai, klajoju po Ąžuolyną,
Bet čia daugiau nėra Tavęs...
Tave ligos nugalėjo –
Tremtinio tokia dalia...
Ačiū Dievui, kad kapelis Lietuvoj
(Šalia Tėčio, brolio ir Mamos...).
Menu šį takelį ir suolelį,
Kur mes sėdėjome abu...
Dabar, prisėdus glostau jį,
Bet Tavo žodžių negirdžiu...
Dar viskas mano atminty –
Tie ąžuolai sulapojo dar labiau,
Šakomis skardeno Tavo dainas,
žodžius, ir glostė mano širdį
Kaip vyturio giesmė – ąžuolų viršūnėm
skriejo į Dangaus mėlynę...
Lakštingalos giesmė įsiterpė į raudą,
Į nugyventus tremtyje, ten už Uralo, metus...
Ir skausmas ženklino veidą,
Kančia slėpės tavo akyse...
Aš mačiau tavo ilgesį tėviškėlei,
Aukurą degantį meile Tėvynei.
Tavo gerumo nei pasversi, nei išmatuosi –
Tiek metų skyrei man – našlaitei be Tėvelio.
Ir štai, koks trumpas tas gyvenimas...
Tu amžiams užmigai, tik gyvi ąžuolai,
Kuriems tu dainavai,
Lakštingalėlės gieda rytais vakarais,
Tik tavęs čia nėra ir nebus...
Laikas vis bėgti nesustos,
Ąžuolai brandins giles, į žemelę bers,
Saulutė jų viršūnėse žais ir šypsosis,
Kitų dainas vėjas nešios,
Bet jau mūsų nebus...
O tai, ką mes parašėme –
Tautos istorijoj gyvuos!
Nebučiuok!
Nebučiuok, jei nemyli, nereikia...
Ir be jų aš gyventi galiu.
Vertinu bučinį nuoširdų,
Kuris laužu krūtinėje įsiliepsnoja.
Dvi širdys meile plaka ritmingai,
Jausmai kaip jūra užlieja.
Nebučiuok, vieno bučinio maža,
Patikėt likimu negaliu...
Nereikia, kad siela sušilusi tirptų,
Juk... kažkur tu egzistuoji,
Bet nesi ir nebuvai šalia...
Nesi valdovas manų bučinių,
Savus jausmus tau neatversiu.
Tavieji bučiniai – dorybėj išnaudojimu pavirstų.
Jausmų kaitroj – į nuodėmingą pasaulį bėgi.
Degi aistros ugnim, maldauji
Pasigailėjimo, prašai ir atleidimo...
Tas tikras bučinys tik vienas,
Iš meilės, pagarbos, kuklumo ir garbės.
Kada įrodo savo vertę, įvertina tave
Kaip žmoną!
Myliu Gimtinę...
Aštrios ražienos ir basos kojos,
Taip norisi prie žemelės prisiglaust...
Čia pats geriausias joms masažas –
Meilė, greita kraujotaka, oro gaiva
Ir liūdnais arimais braidantys gandrai...
Artėja metas jiems keliauti...
Lietutis lyja, ruduo jau spalvina medžius,
Klampoja po laukus ir sėja vėstančius saulės
spindulius... ruduo!
Voratinklių tinklus ant medžių kabina,
-Pasigrožėk, žmogau, jų darbu dailiu!
Nerimsta vėjas – tęsia žaismą su vorais...
Užlieja širdį auksinis ruduo,
Lipeikos upelio bėgantis vanduo.
Jau paukščiai ruošias kelionei,
Kregždutės pametė žirkles ir nebekarpo debesėlių aukštumos...
Širdy aš saugau, Tėveli, tavo atminimą,
Tave sapnuoju, labai myliu ir ilgiuos...
Auksinį beržo rūbą plėšia vėjas,
O aš Tėvelio kapelio palikt negaliu,
Maldauju vėją būt gailestingu,
Kad ilsėtis jam netrukdytų, -
Žemelėj toj, kurią mylėjo
Ir židinį šeimos kūreno.
Ach, ta mūsų vasara!
Ach, ta mūsų vasara –
Trumpų naktų romantika...
Po alyvų krūmu stovime,
Jų aromate svaigstame...
Nuostabi ta mūsų vasara –
Danguje mėnuo žvaigždeles sėja,
Širdyse džiaugsmą jaučiame,
Alyvų kekėse laimės ieškome.
Beržas mūsų mintis skaito...
Laimės žieduose nerandame.
Debesėliai mėlynėje plaukia...
Ach, ta mūsų vasara –
Mes nežinome kas laukia:
Ar savo laimę rasime –
Ne žieduos – gyvenime?!
Ach, ta mūsų vasara,
Ką mums atneši:
Ramybę ar juoką?
Tik Dievulis žino...
Ach, ta mūsų vasara,
Žvaigždžių lietum lyja...
Ji pilna romantikos,
Debesėliai saugo tylą.
Ach, ta mūsų vasara,
Ji kelelį žino –
Suvedė mus mintys,
Laimės taurę keliame:
Už tą mūsų vasarą.
Žvaigždžių apsuptyje
Valsą šokame abu...
Ačiū tau tariame,
Mus abu suvedus.
Esame laimingi...
Ne žieduos - gyvenime!
Širdies sodas
Geri išminčiai sako:
Gera širdis – tai sodas.
Draugų ji turi aibę.
Tavo žodžiai – tarsi šaknys,
Jos augina, moko žmogų.
Dvasios peną gauna veltui,
Žiedais virsta geros mintys,
Ir visi trokšta jas skinti,
Nes esi tu – minčių sodas,
Save visą dalini ir atiduodi.
Tu išaukštinti žmogų gali,
Nejauti sau gailesčio ar skausmo,
Piktžolių nemėtai į kaimyno sodą,
Godumas – tau nereikalingas.
Pureni savo minčių sodą,
Tą dalelę Dievo dovanos,
Širdies džiaugsmą dovanoji,
Minčių sodo vaisiais apdalini
Tuos, kurie šalia, kurie toli,
Bet mylimi gyvenime išlieka...
Kalvarijų turgus
Kalvarijų gatvė Vilniuje –
Mašinų ir žmonių gausa,
Judėjimas – didžiulis...
Turgus garsus nuo seno buvo,
Dabar įgavo vaizdą naują:
Remontas, pertvarka didžiulė...
Ir kaip nepasiklyst jame –
nevienam mintis iškyla.
Eini, ir praėjimai tarp eilių – platūs,
Parduotuvės senos, naujos šviečia,
Gal sumažėjo ilgapirščių,
Kurie prekes čia oriai vogė?!
Kai prekeivių stalus skyrė tik plėvelės,
Čia prekeiviai žiemą šalo,
Arbatą gėrė su brendžiu:
Dėl šilumos, ir keptą vištą valgė.
Po renovacijos pasikeitė turgaus veidas,
Čia pardavėjos geros ir paslaugios...
Jos šypsos lietuje maloniai,
Džiaugiasi, bendrauja nuoširdžiai.
Skubėti į namus nenoriu,
Nors lietutis linksmai
Į lietsargį tekšnoja,
Tas grožis širdin byra.
Aplankysiu pažįstamas pardavėjas,
Pasveikinsiu, kad štai pavasarį –
Jos kaip gėlės – Kalvarijų turguje –
Sužydėjo...
Atgal
