Poezija
06 12. „Poezijos pavasario“ šventė Kapliuose
Vaclovas Volkus
Mes norim matyti Tėvynės rytojų,
Po priespaudos metų pakilus ant kojų,
Europos tautų šeimoje.
Mes norim matyti jos mėlyną dangų,
Su šypsena žmogų, mylintį, brangų,
Laimingą gimtajam krašte.
Šiais metais Kėdainių literatų klubas „Varsna“ „Poezijos pavasario“ šventę pasirinko Kėdainių savivaldybės Kaplių gyvenvietę, prie Kėdainių - Šėtos kelio, ant Obelies upelio kranto. Čia buvęs dvaras ir prie jo kaimas.
Žiupsnelis istorijos
Ši sena, su derlingomis žemėmis vietovė žinoma nuo 1703-1748 metų. Tai liudija išlikusios Šėtos parapijos katalikų bažnyčios parapijiečių registracijos metrikai. Juose minimi šių vietovių dvarai, kaimai, parapijiečių pavardės, jų socialinė kilmė. Dauguma apylinkių gyvenviečių, pavardžių su suslavintomis galūnėmis, kaip Kapliai - Kopli, Užkapiai - Užkopi, Stašaičiai - Stašaici, gyvenusių žmonių - Skorobskių, Stašaičių, Dirsių, Pabrinkių išliko iki šių dienų. Prieš pavardę būdavo atžymima socialinė kilmė. Kilmingus atžymėdavo lotynų kalbos pirmosiomis raidėmis - GD - Generalis Dominus vietinis bajoras - viešpats, MD - Magnus Dominus - karališkų dvarų bajoras. Dažnu atveju kilmingų parapijiečių pavardės buvo susietos su valdančiųjų dvarų pavadinimais. Pav. GD Koplevski iš Kaplių dvaro, GD Songailo iš Songailų dvaro ir t.t.
Tarpukario metais Kaplių dvaras buvo žemės reformos apkarpytas išliko iki sovietų - rusų okupacijos. Pirmaisiais jos metais dvaro sodyboje buvo įkurta Mašinų - traktorių stotis, vėliau - plataus profilio žemės ūkio profesinė mokykla. Joje mokėsi 600-650 moksleivių, su kuriais dirbo 60 mokytojų ir gamybinio mokymo meistrų. Tuo metu Kapliai išaugo, pasipuošė daugiabučiais ir gamybiniais pastatais, bendrabučiais, asfaltuotomis gatvėmis ir visomis aptarnaujančiomis - buitinėmis įstaigomis.
Pasirenkame Kaplius
Neatsitiktinai Kėdainių literatų klubas „Varsna“ pasirinko šią turtingą savo praeitimi ir tragišku savo likimu gyvenvietę, tuo labiau, kad joje ilgus metus dirbo ir dabar gyvena aktyvi varsnietė, buvusi mokytoja ir apylinkės pirmininkė Genovaitė Žukauskaitė.
Atvykusius literatus pasitiko Kaplių seniūnaitis, bendruomenės pirmininkas Ar. Glebanskas, buvusi bibliotekininkė Ir. Zukienė, vietos literatė J. Petrošienė. Tarp susirinkusių buvo būrelis moksleivių. Literatų klubo „Varsnos“ pirmininkui V. Volkui pristačius atvykusius literatus, valdybos nario K. Daniūno vadovaujamus ansambliečius, trumpai supažindinus su klubo „Varsna“ veikla, renginį pavedė vesti minėtai G. Žukauskaitei, kuri paprašė kaplietės moksleivės A. Sadauskaitės smuiku pagroti keletą kūrinėlių.
Savo įžanginiame žodyje renginį vedanti G. Žukauskaitė pergyveno, kad buvusi judri, intelektuali gyvenvietė, per nesibaigiančias švietimo reformas liko nusiaubta. Uždarė profesinę mokyklą, pradžios mokyklą, biblioteką, kultūros namus, pašto skyrių. Išvažinėjo specialistai, nebeliko jaunimo. Dauguma pastatų virto vaiduokliai - užkaltais langais, durimis. Jų viduje „viskas išdraskyta“.
Pritariu G. Žukauskaitei. Apie tai rašė ir rašo Tėvynę mylintys, jos paveldą puoselėjantys rašytojai ir poetai, neliaupsino ir neliaupsina valdžioje esančių nekompetencijos, nesąžiningumo, neatsakingumo, nepiešė tikrovės rožinėmis spalvomis.
Renginio vedančioji pakaitomis pristatydavo skaitovus ir dainininkus. Pagirtina, kad jų repertuare nebuvo svetimų dainų ir melodijų. Žavėjomės melodingomis ir prasmingomis lietuvių liaudies dainomis. Susirinkę plojo skaitovams, kurių aštri poetinė plunksna nesitaiksto valdančiųjų esamomis negerovėmis, kurie savo posmais apdainuoja gražią, žydinčią lietuviško gegužės - birželio gamtą, darbštų artoją.
Skaityti eiles, pasisakyti turėjo galimybę visi - svečiai ir vietiniai poetai, Kaplių bendruomenėms atstovai.
Susirinkime dalyvavo varsnietės poetės gyd. M. Blažienė ir tarnautoja R. Bechtereva. Jos pasidalino savo įspūdžiais - viena iš jų gyvenusi Amerikoj, kita - Anglijoj. Joms nepatiko tų kraštų žmonių individualizmas, uždarumas, nepagarba nusenusiems, ten viešpataujantis visa ko matas - pinigas.
„Pavasario poezijos“ šventė kaimo vietovėje - Kapliuose, neužtemdė optimizmo: „Mes norim matyti Tėvynės rytojų (...) Laimingą, su šypsena žmogų gimtajame krašte“...
Atgal
