Poezija
06 09. Matyt dingo kvapai
Anatolij Bodnič
Lietuvos kaimo rašytojų sąjungos narys, poetas
Matyt dingo kvapai,
Tik vėdrynas kiečių
apdegęs išdžiūvo,
sapnas sausumai ištikimas,
dulkės – pėsčiojo požymis
cikadų šaudyme – pauzė
palmių keistenybė naktyje
rodosi šalia prabudo
plaukė dangumi apžvalgos lėktuvas
saulė leidosi laukuose
prinokusių kviečių čežėjimas
sunkios žemės kuždesys
ten ant ribos sausa
mieguistos bitės dūzgimas
balso ir tylos
rūpestingas išsiskyrimas
balkšvos, violetinės, melsvos,
rožinės sienos linijos
nutrintos taurės puse
oras vos įkvepiamas
atmintis žemiško skilimo
vasara atvėrė delnus
amžinybei ir tikėjimui
palies akimirkos žingsnis
galbūt sukramtykime
apelsino žievelę
dabar ilgame laukime
žemė mokė išgyventi
garsu ir šūsnele
žemiškomis drožlėmis ir viršūnėlėmis
jausmus, kurie tapo žeme
jos aido virpesy
vasarą eukalipto šešėlis
baltos žievės tekėjimu
jausmai atrodė beverčiai
iki beprotybės
sodai užrakinti
sausas troškulys
šilta naktis varto
žolės ir kmynų laiškus.
Apylinkės
Žvaigždėtomis naktimis drėgnos žemės kvapai
kvėpuojant dangumi vėliau tūkstantį metų vieni
veidu sargo senbernaro būdelėje
gyvenimas nepakenčiamai anksti tapo tyluma
augalų drėgmė išgaruoja, kada akyse
šuns lojimą, giedojimą įkvepi, vasarvietės išgąstį
ir nesupranti iš kur girgždesys sklindantis iš viršaus
stebuklingos senos durelės draugas o ne žmogus
daužto apelsino puvinys ant mėšlyno krūvos
iš laukų nešamą palmių lapą į aplinką
raumenimis saugantis skriejančius virš medžių slystančius
atsitiktinis dangiškas atsitikimas šiltame žemės akiratyje
kaip ir klajojančių plaukai bėgančių arklių karčiai
snukiu tiesiai einančiu žmogaus žvilgsniu
miške mąstant apie likimą
šakelę alkūne laužant kur ne kur
ankstų pavasarį drėgnoje pelkėje eukaliptus
svaigsta galva paukščių balsų aplinkoje
laukinių vynuogių greita vynmedyje
sodo užkampy sumišusios slepiasi akys
ar praeiviai čia nedingsta
susitikus švelnią mergaitę patiks
prie pačių lapų krašto giliau lietaus vandens
auskarų siūlelis paprastai slepia pėdas.
Nes vamzdžiai dega
A.S.
Nes vamzdžiai dega
ir mano sielai reikia šviesos
aš paprastas čempionas
nežinantis sporto aušros
paguldyk mane name
ir užklok antklode aušros
kad linksmi
būtų žvirbliai aplinkui
o kai aš pabusiu
galbūt tu atsirasi šalia
kaip kartą prie Juodosios jūros
ant pilko suoliuko
ant dugno
visų jūros traukinių
plutelė duonos vilties
juodi meilės žvaigždutės
kanonados
ateinančių bangų
tada saulė sugrįš pas mane.
Iš pradžių nutilo žmogus
Iš pradžių nutilo žmogus
staiga atsipeikėjau ir atsistojau
dūmų ir muštynių apsuptyje
šlapio kelio liūdesy
vargo šiaudų mintyse
leidžiantis Volgai į kalvagūbrį
kad aš nebūčiau namuose
tu juk parduosi mane
jeigu pasigirs balso
iš toli šauksmas
spygliuoto dangaus ir griūtis
akmeninio kranto
tebūnie pasislėpę karčiuose
debesys praplauks
mes juk mylėjome
verkti priešingai
arba už šiltų jūrų
saulėtą ir lengvą
plokščią akmenėlį ginče
mums likimo ranka.
Baltos miestas.
Iš rusų k.vertė Birutė Silevičienė
Atgal
