Poezija
06 06. Mūsų eilės
Vladislava Kursevičienė
Pedagogė, poetė, Daugirdiškės
Geriau rašyti eiles,
Negu jose vis stovėti,
Geriau dainuoti dainas,
Gyvenimą tikrą mylėti.
Eilės lydėjo ilgai,
Net pusę amžiaus lydėjo,
Prie duonos, degtukų, dešros
Kiekvienas ne kartą stovėjom.
Norėjom pavalgyt skaniau,
Gražiau apsirengti norėjom,
Bet eilės mums: „Marš į vietas!“,
Nors seilės varvėjo, varvėjo.
Ir štai išaušo diena,
Kada eilių nebeliko,
Poetai nestovi jose,
Jie rašo, jie kuria eiles...
O jums tos eilės patiko?
Visų laikų šventovė
Mokykla – visų laikų šventovė,
Žmonija ten semiasi žinių,
Gimsta ten svajonės ir tikrovė,
Mintys pilnos siekių didelių.
Ten išmokom siekti ir svajoti,
Tirti gamtą ir skaityt knygas,
Būsimą gyvenimą planuoti,
Kai kiekvienas savo kelią ras.
Iš mokyklos išnešėme viltį,
Kad gyvenime nebus sunku,
Ir neteks mums niekad nusivilti,
Nes daugiausia padorių žmonių.
Kartais susapnuoju dar mokyklą,
Gražią lyg iš pasakos senos...
Iškentėčiau savąją skaistyklą,
Kad galėčiau pereit klasėm jos.
Pramogaukime
Pasaulyje karalių
Ne vienas ir ne du,
Tik nugaros atsukti negalim
Nė vienam iš jų.
O saulė juk viena,
Aplink planetos skrieja,
Bet užpakalius rodo
Jai jaunos nenaudėlės.
Nesusimąsto jos,
Kad įžeidžia saulutę,
Kartu juk įžeidžia
Ir žmogų po truputį.
Bijok žmogaus
Bijok žmogaus,
Kuris pakęst negali,
Jeigu kažkam
Pasiseka geriau,
Nes rūpesčiai kitų,
Jam visiškai nė motais,
Jei kitas verkia,
Jam tiktai smagiau.
Bijok žmogaus,
Kuriam vis būna aišku,
Dar tu nepagalvoji,
O jis jau žino tą,
Tu nebuvai,
O jis jau žino kur,
Tu nesakei,
O jis jau žino ką.
Didybės manija
Jeigu apsėdo tokį,
Prie gero neprives,
Žmogeliui tam bėda,
Ne kiaulių maras juk
Ir ne Ebolos virusas,
Neužkrečiama,
Bet nepagydoma liga.
Bijok žmogaus,
Kurs visad viską žino...
Šiuolaikinis bendravimas
Mus okeanai, manėme,
Patikimai nuo priešų saugo,
Betgi pasaulis mažas toks,
Žmogus tik didelis užaugo.
Žemėj neliko paslapčių,
Todėl kėsinamės į dangų,
Galim bendrauti be kliūčių
Nuo Himalajų iki Andų.
Be interneto net nė krust,
Ir telefonai išmanieji,
Pamiršom gimines, draugus,
Ne meilę – sielos skurdą sėjam.
Juk internetiniai draugai,
Kurių gal niekad nesutiksim –
Iliuzija tavam kely,
Prabusi tik, kai vienas liksi.
Permainos ir mes
Įstrigau
Praeitame šimtmetyje,
Per patį viduriuką įstrigau:
Mąstau kaip ir tada,
Elgiuosi panašiai...
Atrodytų,
Kad permainos
Neturi liest manęs.
Norėtųsi,
Kad viskas būtų taip,
Kaip ir tada...
Betgi kodėl?
Ir kam gi šito reikia?
Gyventi tektų vėl
Prie žibalinės,
Be televizoriaus,
Be telefono
Ir be kompiuterio taipgi,
Iš bendro dubens
Srėbti kopūstienę,
Avėti guminius
Net žiemą reiktų.
Ilgėtis šito „rojaus“?
Ne, ne ir ne!
Dar kartą ne!
Norėčiau sugrąžinti
Tik jaunystę,
O permainos teklesti...
Tik leisk man, Viešpatie,
Tas permainas suprasti.
Branda, jaunystė ir senatvė
Ir vėl susėdo jos kartu:
Branda, jaunystė ir senatvė,
Norėjo pasišnekučiuot,
Nes būna atgrasi vienatvė.
Branda pradėjo iš toli:
„Gyvenimas – smagus dalykas,
Plaukai dar nevisai žili,
Pakaušis nevisai dar plikas.
Gerai, kad tavo sveikata
Pakankamai gerai tarnauja
Ir investicijų į ją
Per didelių nereikalauja.
Smagu, gyvenk dar norėk,
Duoną kramtyk bei daug mąstyki,
Didžią svajonę dar turėk
Ir pasistenk ją pasivyti.“
„Kokia svajonė? Tik jauni
Svajoti gali iki valiai, -
Drėbė jaunystė išdidi, -
Darbas tik lieka jūsų daliai.
Sakote: „mes“, sakot: „branda“...
Argi kas jūsų pusėn žiūri?
Jaunystei – padeda gamta,
Brandumas – polėkio neturi“.
„Ko ginčijatės jūs abi? –
Paklausė tylinti senatvė, -
Keliai prieš jus juk atviri
Ir nesiaura dar prieky gatvė.
Ir mes gi buvome jauni,
Savos brandos kiekvienas laukėm,
Nespėjom mirktelėt, ir jau
Staiga užklupo mus senatvė.
Šis laiko tarpas mums gražus,
Visi darbai jau padaryti,
Gali didžiuotis: aš - ŽMOGUS!
Ir tuo jau viskas pasakyta“.
Stogai
Kaip grybai po lietaus sodybos dygsta,
Visas pakrantes puošia dailūs rūmai:
Dviaukščiai, daugiašlaičiai, ryškiaspalviai,
Kitų prie ežerų dabar nebūna.
Pakrantėse lūšnos baigė amžių,
Iškrypusių lūšnelių nesimato,
Tik nendrių kažkodėl stogai madingi,
O akys juk nuo jų seniai atprato.
Madų gi buvo, bus, nors jos ir keičias:
Stogai šiaudiniai, gontiniai, skardiniai,
Dabar paplito čerpės arba nendrės,
Bet vidury kaimų nedingsta šiferiniai.
Žinia, kad šiferis – ligų šaltinis,
Kad sukelia jis vėžį, plaučiams kenkia,
Stogus pakeisti siūloma kaimiečiams,
Bet pinigėlių tik retam pakanka.
Gamyklos bankrutuoja ir UAB‘ai,
Valstybių iždas neretai išsenka,
Žmonių kišenės dar greičiau tuštėja,
Todėl po tuo senu kenksmingu stogu
Neturtėliams toliau gyventi tenka.
Daugirdiškių sukilėliai
Kai nuo priespaudos šalis vaitojo,
Kai ją trypė svetimšalių kojos,
Ginti ją drąsiausi žmonės stojo:
Dvarininkas, o šalia artojas.
Riomeris turėjo didžią viltį
Vėl matyti laisvą savo šalį,
Saviškius paragino sukilti,
Kas pakelt dar rankoj ginklą gali.
Apginklavo valstiečius jis dalgiais,
Vienas kitas kardą gavo seną,
Ir miške įkūrė jie stovyklą –
Prostanę, kurią senoliai mena.
Buvo mūšiai ir susirėmimai,
Prieš karius – valstiečiai tik su dalgiais.
Nelygioj kovoj jie krito,
Nesulaukdami kitų būrių pagalbos.
Išblaškyti, rykščių gavę sočiai,
Grįžo artojėliai jau be vado.
Severinas Riomeris, jų ponas,
Savo dvarą ir turtus prarado.
Kiemo kaliausė
Lyg kaliausė tarp kopūstų
Mūs kieme girtuoklė pūpso,
O jos grožis akis bado!
Ir iš kur čia atsirado,
Ar iš Biržų, ar Pakruojo?
Mėlyniuota, klišom kojom,
Apsiblaususiom akutėm
Lyg tuščiom senom sagutėm.
Ši „dama“ ne šio pasaulio,
Nors visiems vienoda saulė,
Viską, kas jai buvo duota,
Ji pragėrė, netgi protą.
O kai proto nebeliko,
Tenka kaulyti skatiką
Tai „ant duonos“, tai „kelionei“,
Vis prašyt žmonių malonės.
Bet pragers ir tą lituką,
Nes svarbiausia jai pilstukas.
Taip kaimynams nusibodo,
Kad visi duris jai rodo.
Atgal
