Poezija
05 25. Ąžuolo lapai saugo
Anatolij Bodnič
Lietuvos kaimo rašytojų sąjungos narys, poetas
Ąžuolo lapai saugo
Tavo švelnumą, nerūpestingumą,
Mano žodžių būtinumą
Ir meilę, ir liūdesį.
Pagaliau – tiesiai,
Į šį rudens krūmyną,
Skersai bekraščiu, tylinčiu
Mano abejonių mišku.
Tas maištaujantis rugsėjis,
Surūdijusių vamzdynų ir paradinių
Betikslių žodžių, nepriimtina
Šaltų lūpų abėcėlė.
Paspartinti žingsniai,
Kaip tavimi didžiuojuos
Drebulio pagriebtas varnas,
Čia prie juodos upės.
Prisilietimas, bruzdesys
Krepdešino prie žiočių.
Akys, laukiančios išsigelbėjimo
Mūsų artumo akimirksnis.
Pasilenkiau pokštaudamas, -
Staiga nukrito pirštinaitė,
Ir atsitiktinai pastebėjau
Kaip skrenda dvi žuvėdros.
Tavo tikėjimo jėga užsimezga nuo kastuvo smūgio
Tavo tikėjimo jėga užsimezga nuo kastuvo smūgio
į juodą drėgną žemę
ankstų rudens rytą.
Tavo sielos jėga duota mokėjimui
pasiversti akmeniu tylėjimo valioj,
patikimoms širdims surinkti atitirpusių
paukščių plunksnas,
sveikinti skausmą metų naujo laiko,
moterį arba sūnų,
žeminti ir verkti, paskutiniai atgarsiai baimės,
aplinkui vaikščioti be pabaigos
ir išeiti į prieplauką.
Tavo jėgos viltis – mintyse atsižadėti.
Lašelis gyvena vienąkart – tiktai kada išeina
vėjuotą nuogą naktį, įkrenta į tą pačią upę,
tik kada pradingsta, staiga sužino kitą.
Aš įeinu į tą patį kambarį, čia šalta ir drėgna
Vadimui Jekateriničevui
Aš įeinu į tą patį kambarį, čia šalta ir drėgna,
senų skudurų kvapas, pernokę obuoliai ant lovos;
Pabaltijo vasara naujai nesugrįš,
įsiklausiusi į tavo šauksmą dilgėlių gėlėse.
Taip, čia debesuota, vėjuota, balos, ramios akys;
basomis prabėgti iki kranto saulėlydy,
o kai pritems – žiūrėti pro langą į mišką,
į žvaigždę, kuri mirksi toje pusėje,
ir burti, dėl ko ši šviesa ir pelynų banga,
šiurena kartų virš žemės nečionykštį kvapą,
išeik, čia pasilikdamas visam laikui ligi šiol
mėlynakio dangaus paslėptas patikimose rankose.
Pavasariniu keliu iš Steklianovo
Šanti ir Vitčite
Pavasariniu keliu iš Steklianovo,
važinėjant elektriniu traukiniu po Leningrado apskritį,
galva nuo pusės litro naminės
šypsojosi vakarykštėms smulkmenoms.
Užsnigti sodai, dangus baltas,
miške balandžio rusvos paklotės,
kur veržėsi siela ir ką padarė
su mano gyvenimu ta ankstesnė vieta.
Sveika, šiluma geležinkelio,
man nupirkti, ar ką, pleistrą iš pono,
ir apklijuoti širdį kryžmai beviltišką,
prieš Velykas blaivėjantį kalnų slidininką.
Vaskelovo – Sankt Peterburgas
Kas jūs?
Kas jūs?
O ko jums reikia?
Mūsų juk abiejų nėra...
Mano balsas nutilo,
persišaldžiau,
veidas netekęs išvaizdos.
Kur jūs buvote visą rudenį?
Kaip vadinti šunį?
Jus?
Aš – tamsybė be prošvaisčių,
vietoje mylimų akių.
Matai,
lange medžiai,
geltonas plytų
namas.
Laipteliai,
vedantys
viršun,
nieko aplink...
Tuščia žemė.
Keistas jausmas
daiktinis mieguistumas.
Kas, brangioji, bus
su mumis?
O viskas
jau...
Veda bėgiai
į tramvajų parką. Nei vienos sielos...
Atmink,
tuščias Petrovskij,
prietemoj,
salos
šviesa
iš niekur
liejasi...
lapai... užtvaros...
kliedėjimas...
Kimstantis, nevietinis,
šventė,
surūdijęs negyvenamas
vagonas,
miegantis fabrikas,
apsuptas švelnumu.
Rodosi, tai buvo
amžinybė,
dar vakar...
Kur jūs?
Visur...
Sutemo.
Vėjuota,
kaip visuomet...
Neporinis tarytum batas
Neporinis tarytum batas
gitaros stygos raištelis,
kurį vietinis dievas
pamiršo aplankyti, užmetė
ir ėmė ji pykti
kaip kad išėjo iš proto,
nuo skausmo mano vasara
šermukšnių rasas išpylė...
Kada atėjo Viešpats,
buvo apsiniaukęs dangaus horizontas,
diena pilka, kiemų vartai
surūdiję ir girgždantys,
ant šiukšlių ruseno ugnis
ir prietemos horizonte
pažvelgdavo į kiekvieną namą.
Jau nieko nelaukdamas
du metus – gurkšnelis vandens
juodesnis pačios juodumos
šalty praradęs bruožus
vilties ant Juodosios upės,
kur naktimis kvėpuodamas ar
nusiminęs orą gėrė
ir žuvį nebylys mylėjo
ją nusinešantį vakarą...
***
„Išaušo. Kai jis pasuko galvą,
Ant keliuko už jo
nieko nebuvo“
Česlovas Milošas
Akys bėgo pamokų,
o širdis skausmingai daužėsi
ir tuščiuose jausmuose
draugavau su viena Euridike.
Norėjos įeiti į sceną
(o, tos mėlynos sienos!) –
sielai tvirtina apie išsiskyrimą
durų plyšiai ir garsai.
Tokia artima jūra,
staiga artėjanti ir kalbanti,
su vienu betiksliu gyvenimu,
susijungė tėvynėj.
Iš pradžių verkė langinė,
vėliau braškėjo sąnariai,
gatvės subėgo į uostą,
ir kalba beldės į aortą,
po to sukūrė dangų,
paleido venomis vandenį,
o auštant sekmadienį
jis pasipylė į žemę.
Kodėl atsirado pradžia? –
pakrantėje skambėjo
vietinio bardo gitara,
negrįžtančio atgal.
Traška maskviškės eglės,
virpa žvaigždė lopšyje,
be garsų pradžios
išsiskiria rankos.
Atleisk, mano Euridike!
Išsiskyrimo šauksme
viename geležinkelio kelyje
aš apsisuksiu ant slenksčio.
V.I.Ufliando atminimui
Verk dėl aklų ir nervingų
Už Volodią Ufliandą išgerkim, nagi broliai, išgerkim!
Dabar liko vienu reginčiu žmogum mažiau,
išvežė linksmą poetą gedulingam minėjimui,
ką gi, verkite, pavasario smuikai, verkite, verkite!
Ir žliumbkite, išdidūs veidmainiai vamzdynai, vamzdynai!
Iki susitikimo ten – balandis – žiauriausias mėnuo,
turės gyventi toje blankioje, liūdnoje popierinėje,
be galo gražioje ir vienišoje vietoje.
Nesiryžai padainuoti parkui, greitai apsispręsti, -
ant Furštatskos medžio jau išsiskleidė lapai,
berniukas atrėmė dviratį prie paradinės sienos,
bulvare bebalsė upė praeivių tėkmėj.
Koks tu buvai vienišas savo greitame dovanojime,
balsai juodai-baltų karčių, galuojančių
daiktų, suprato gylį, bet su šypsena ėjai pasitikti.
Tai iš kur toks jame brandumas mūsų,
rudens žiemiškame
negyvenamame Leningrade, per daug tau kvadratiniame?
Tu mylėjai saksofoną ir kates, vyną ir moteris,
kada kvietė išvažiuoti, tik patraukdavai pečiais,
vertėjau vaikiškų eilėraščių, kino, dainų
į kalbas nesuprantamas nervingiems, rimtiems žmonėms.
Už Volodią Ufliandą išgerkim, nagi, broliai, išgerkim!
Iš vakarinio miesto prožektorių, parduotuvių langų,
aukščiau pilkų namų surūdijusiais stogais mansardų,
topolių ir beržų kildamas dangišku liftu,
išeik, išlikdamas tokiu negalimai čionykščiu,
ir Josifas tave apkabins, ir mes pravirksime...
Iš rusų k.vertė Birutė Silevičienė
Atgal
