Poezija
05 25. Žmogaus sielos labirintai
Danielius Gužas
Išeikime iš labirintų, sutiktų gyvenimo kelyje. Sukaupkim savo valią kovot ir nugalėt su ja. Ribas Tėvynės žinok ir neperženk savo valia. Pateikiu skaitytojams savo minčių šita tema.
Apie save
Aš negražus, aš pražilęs, be plaukų,
Stoviu ant žemės savo gimtos.
Gaila palikt tėvynės laukus,
Neištarus žodžio „Sudiev“ – buvau laimingas.
Laimė ne piniguose, ne ten, ką sukūrei dėl savęs,
Laimė – ką iškovojai ir kam aukojai savo jėgas,
Naudojaisi laisve daryti gera, blogį atstumti toliau.
Tegul jis žvalgosi blogybių laukuos.
Gėris savaime neateina,
Jis eina su blogiu kartu.
Kas valią išugdė ir geidė
Išlikti su gėriu savu.
Skausmai man sušildo krūtinę,
Užpildo ją dvasios jausmais.
Kaip gera mylėti Tėvynę,
Jei neprasižengęs tu jai buvai.
Kas siūlo atmesti žodžius
„Mylėti savo Tėvynę“ –
Neturi motinos savos,
Jis svetimas dėl savo tautos.
Skausmas - tai gėris,
Jis rodo, ką daro liga,
Kurią svetimi ją pasėjo,
Ištroškę blogybių galia.
Man noris dainuoti,
Kai blogis praranda jėgas,
Kurias jam Demonas davė,
Kad suklaidintų tautas.
Klajonės blogybių laukuose
Kelio į tiesą nesuras.
Tik Dievas pasaulio namuose
Į Teisingą kelią nuves.
Ar girdėjai?
Ar girdėjai, kaip galingas Laisvės garsas skamba?
Jis skamba ne iš triukšmo blogybių šaltinio,
Kiek žmonių sukluso, kaip širdies skausmo svarbą
Nesuprasdami, kas ją kankino ir kaip suranda.
Pakelkim galvas mes į žydrąjį dangų
Ir žvelkim į žvaigždes savas.
Supraskim, ką Dievas mums sako,
Tikėjimas gėriu į laimę nuves.
Juk laimės be skausmo nebūna,
Kristus aukojos ne dėl laimės savos,
Kada matė, kad žmonija kentėjo,
Laukė atpirkėjo aukos.
Surakintos mano rankos
Surakintos mano rankos,
Daiktai kreta man iš jų.
Dūžiai ausyse suskamba,
Blogį nugalėt galiu su Dievu.
Blogį siunčia Demonas iš dausų,
Ir nežinom, kaip kovoti su blogiu.
Daug kas mūsų nesupranta,
Kad jame glūdi pragaro kančių.
Tikėjimas į Dievą,
Nugalėt bėdas visų
Daug jėgų nereikia,
Pasiryžti būt šventu.
Atgal
