Poezija
05 12. Kelionėse gimsta eilės
Anatolij Bodnič
Lietuvos kaimo rašytojų sąjungos narys
Aš nenoriu keistenybių meilėje
Aš nenoriu keistenybių meilėje,
ir apie nieką, apie amžinybę, apie vargą,
apie tai, kaip Narvoje laivai užšalo,
kaip tamsoj raičiausi aš iš skausmo,
kaip šaukei, lengvai sugerdama
visą švelnumą, beprotišką nudegimą,
kurio aš daugiau negalėsiu prisiminti,
pavogtą muziką iš Dievo...
gruodžio naktys visiems laikams,
jų švarus, skrupulingas, gyvas
apsnigtas kūnas ir vanduo
po oda vandenyno bangų mūša...
kaip lempelė užgeso ir užsidegė,
ašaros nubėgo koridoriumi,
apie tai, kad mano gyvenimas nepasisekė,
kad daugiau mes su tavim nesusitiksime.
Beviltiškai ir švelniai
Beviltiškai ir švelniai,
ir absurdiškai, kol kas
mano širdyje Viltis
melu padengta,
girgždesys sūpuoklių atminčiai,
po delnais vanduo,
mes abu išsiskyrėme –
amžinai, amžinai...
bet šaulio lapkrity
ištikimas šūvis į kelią,
prisimink naktį prie Narvos –
aš daugiau nepabusiu...
Aš atėjau čia padaryti keleto nuotraukų
Aš atėjau čia padaryti keleto nuotraukų
prabėgomis, blogos kokybės
užrašyti porą bėgančių eilučių
apie mylimas moteris ir gėles
daugiau nebuvo jokios priežasties
atsirasti čia
dėl išgąsčio
dėl judėjimo ir dėl džiaugsmo
tik ta žaluma glostanti ežerą
tos rudos akys
ir šlapi banguoti plaukai
ir staiga atsiradusi
ir amžiams dingusi
geltona peteliškė.
Rugiagėlė balno kilpoj, namie tamsu...
Rugiagėlė balno kilpoj, namie tamsu,
kur tu dabar vaikštai – jau nebesvarbu;
kaip leidžiasi popierinis laivelis į dugną,
bet vanduo jau laiko, ir gyventi nebaisu.
Vandenynas praskleidžia sausą naktį, -
štai dar vienas tamsus, paprastas akmuo;
liečiant delnu prie skruosto visiškai tiksliai,
duoda lūpoms bangos formą.
Čeža ventiliatorius, šlama prietaisas,
žvejai taiso tinklus pro miegus,
ir žalioji driežė po mėnuliu
sužino savo vardą, kiaurai pleškenimo ir vėjo.
Trio
Atrodė medinės sūpuoklės
pasiruošusios slysti, o buvo reikalas
vienuos metuose pasirodė vaikai
linksminosi sūpynėse kaip visada
juk žinai ar tai rugpjūty ar anksčiau
kada aplink skraido dulkės ir pūkai
o visi arbūzai parduoti ir troškulys
tave apima po truputį
įėjau į didelį maskviškių pastatų kiemą
su baseinais atjungtais valandai
įprastą saulėlydžiui valandą praeivių
nuvargusiais žvilgsniais,
bet geranoriškais po teisybei,
nusipirkau kioske butelį limonado
žalias suoliukas priglaudė
dar greitai plaukė debesys
lengvu temstančiu dangumi
ir didžiuliai topoliai vos girdimai
lapus čežendami murmėjo
išdavė vaizdą pilkai – žalias megztinis
nunešioti džinsai numinti kedai
išsiblaškėlio žvilgsniu akyse
vaiko ar dėdės pats – kvailys
uždengta siela penkiomis kapeikomis
didelį gurkšnį dar vieną gurkšnį
ir štai jau aplaižo lūpas
vertas dėl kokios nors meilės
pasakyki ar matei tu pasaulio gale
indiškus dramblius Himalajuose rytą
saulėtekį virš Gango, puną Peterburge
tada važiuokime dabar nedelsdami!
bet šokinėjo šventi žvirbliai
dalinosi bandelių puotos likučius
o ką dar dėl laimės kaip ne vakaras?
o vardą visai pamiršau atleisk
tokia juk šilta pilna paprastumo
gulinti varnalėša bet ištikima vietovei
nečionykštis bet linkčiojantis juokauju
sugrįžau na sveika dabar amžinai
liniuote nupieštas motyvas
rizikingas nors atminty dailus
dar lydi pokalbis
tam daugiau tylos žodžiai
dar puotauja skambiai Visatoje
ir šiukšles neša vėjas duok laikraštį
seną pavadinimą perskaitysiu lūpomis
kaip kamštelio mielas garsas iš butelio
orų prognozė malonūs sapnai
šeštadienį Dalai Lama aplankė
vasarvietes pajūrio debesuotos vasaros
taksistas su žaliomis dulkėtomis ugnelėmis
sustoja ir laukia15 minučių
išeina porelė suknute ir švarku
tyli bet viskas suprantama grėsminga
dėl dangaus galvai geltonas skėtis
nusijuok jis atsidarys nusijuok!
palaimintas kas saulėlydį aplankė
ir jau taip pat tas, kas saulėtekį
kada parke pasivaikščiojo
dilgėlės toli mėlynuojančių tvorų
tuščių namų skeletai statulų
statybos deivių ir šventyklos
kaip pamenu pėstute nuo Juodosios Upės
lietaus nupraustam Kamenoostrovske
išneštą į bundantį sodą...
šnabždėjosi šlapi narcizai
šalti suoliukai nusilenkė
šermukšniai upės palydovai
toliau obuolių išdraikytos upės
su keliukais šlapiu smėliu
atsitiktinai pamiršti pėdsakai susitikusių
visi šiauriniai paukščiai staiga
išskrido pametę žodžius ir natas
salelėje salelė Kameny Krestovsky
kartu pėstute skersai bendru sprendimu
išeinam o išmirkusi alyva...
juk primerktos akys o kiek šviesos
sutinka kas nustebęs užsuko
vargšė lakštingala su meilės dainele
mes laikinai nebijok mes išeisim
mes bendrai – tai turistai...
bet rytas išaušo dabar...
Parke
Stovi bevertis komisaras,
gelsvame parke debesims
grasindamas kumščiais
(iš karto matai nepažįstamas).
Rikiuotė beržų, alksnių ir liepų
nutilo, o galėtų
papasakoti naujieną
apie gyvenimą iš šalies.
Abejotinas garbinimas baltos statulos
štai darbininkė ir ***
kokias žino inžinierius,
rodo žmonėms pavyzdį.
Pasaulis puikus ir didelis,
šnaresys lapų kalba
apie spalio gamtą,
pragyventą gyvenimą ne veltui.
Staiga gulbė slepia
riebų kūną tvenkinyje;
Jo laikysena rami,
tuo jis ir žymus.
Voverė, paimta už uodegos
taip panaši į klaustuką,
o plaukuotoji gera,
greit ateis šalčiai čia.
Mes paliksim šitą parką,
baimę lengvu įkvėpimu
į kūną pilną meilės,
kad suprasti ją galėtum.
Raibuliai žvalgybos akyse,
nepatraukiamas ir nuobodus
juodų veidų žiaurus miškas,
parkas kultūros ir dangaus.
Malda
Atleisk už tai, kad gyvas aš,
Atleisk už tai, kad karštas aš,
kad virš mano galvos
yra saulės apskritimas gyvybingas.
Atleisk už tai, kad nusitaikiau,
už viską, kuo aš save pristačiau,
kad nekenčiau ir mylėjau,
už tai, kad aš tave palikau.
Už skausmą, kurį nėra galimybės
nugalėti, pamiršti, - pamatyti,
už tą šiaurinę naktį
vienuolyno pušelės buveinėje.
Už tai, kad aš perdegiau,
bėgau, pasislėpiau, nusileidžiant,
į rasos padengtą patalą,
pačioj geriausioj iš apylinkių.
Atleisk už tai, kad aš nebylys,
už visus kūdikius lopšyje,
už mano skleistą išgąstį,
kad atsiprašymu netikiu aš.
Atleisk už tai, kad aš rašau, -
styga kurti suskambėjo.
Atleisk už tai, kad aš kvėpuoju,
gyvenimas prasideda iš naujo.
***
Trys valandos po vidurdienio. Mano beprotis draugas
ligoninėje. Niekur neisiu – užsidarysiu.
Kodėl jis manęs bijosi, visko bijo?
Žiūrėsiu į sienas, - sienos taip pat laisvalaikis.
Suskaičiuosiu iki šimto, kaip telefono numerius.
Uždarytos vietos. Mintys apie žmogų.
Čia, šventoje Žemėje kiekvienas gyvenantis – klounas;
nuo eukalipto šešėlis, didelės vaistinės langai
stikluose stovi ji: plaukai, suknutė, pečiai,
galima ją mylėti, liesti ir piešti.
Debesuota. Tyla. Penktadienis be pabaigos,
penktadienis – visiems laikams, galima be poilsio.
Štai ir lapkritis. Šviesu. Oro permaina,
rudenį norisi daugiau gerti, kaip vasaros kaitroje.
Šiaudai, kupetos žolės, pėstieji stovi kariškais
rūbais (jie visur), saulė virš galvos.
Krūva sausų laikraščių sukasi stepėje,
suskridę žvirbliai skaito žodžius,
pensininkas mylėdamas puola ant kelių
prieš tuščią vandenyną, uždarytą visiems laikams.
Iš rusų k. vertė Birutė Silevičienė
Atgal
