Poezija
05 05. Aš kalbėsiu, kol balsas skambės …
Anatolij Bodnič
Lietuvos kaimo rašytojų sąjungos narys
Aš kalbėsiu, kol balsas skambės.
Tu benamiam gruody miegi, o man nesimiega,
žibanti žvaigždė, kino teatras lange,
kur įeit negalima, ir prasmės sugrįžti nėra.
Kažkur eiti be kepurės, pirštinių,
apsnigta krūtinė, tavo baltas įspaudas
juodame gruode – varna be priežasties, -
pavogtos dienos, kiemų drebulės.
Vis dažniau languose gelstančios vakarinės šviesos,
bet mūsų abiejų ten nėra, ir, tikriausiai, nebuvo.
Apsnigtame kieme supasi sūpynės,
visas duris nuo žemės užvertė pūgos.
Iš nevilties, vienišumo
Iš nevilties, vienišumo,
sparnų virpėjimo, dainavimo,
iki betikslio vaitojimo,
atsitraukimo, sustingimo.
Sulaužytu tarpuakiu
įnirtingoj nejudančioj aplinkoj,
visa siela įkvepiantis naujienas,
gyvenimo baisybes, - baimę tiesos.
Taip javų laukas krenta,
varpos lenkiasi pribrendusios,
žmogus susitaikęs su ateitimi,
sugrįžta, užsimiršta.
Todėl ir mylėjau, kad nėra dėl ko
toli betiksliai klaidžioti
užneštomis sniegu vietovėmis,
baltaakmene, juodu prieglobsčiu.
Todėl ir žiūrėjau su siaubu, -
skersgatviai, ranka, kritimas;
švariame tvenkiny žvaigždės didybė,
arba paprastas apledėjimas.
Pamiršt šią pilką švytuoklę,
susipynusią gatvelės kilpoj,
kai veda kišenvagį čigoną;
Atsisveikiname, pasibučiuojame.
Boriso Ryževo atminimui
Su Naujais metais – šviesa –
kraštu-prieglauda.
Pirmas laiškas tau Naujiems...
M.Cvetajeva
Kur tu dabar? Kaip ten iš tiesų? Ryževai Borisai, atsakyk, gal Uralas suplėšytame žemėlapyje – tik siena, patvirtink! Su kuo kalbiesi, ar matai mūsiškius? Pasikalbi iš viršaus? Ar žiūri apačion? Ar visos žvaigždės užgeso, nukritusios iš viršaus? Geri gėrimus, ar ne, - ten juk nereikia... Rojaus snaudžiantis sodas... paukščių nežemiškos giesmės ir visų žvilgsniai, ko dabar čia nėra; juodų medžių, juodos šakelės – ir vanduo šaltesnis, kad atskirti, jeigu mes kartu, ir tada patylėti.
Čia nepraeina paros pagyrų, langai sudegintų stogų vaitoja garsiai, girdi – linksmybės, ar prisimeni, Borisai, tu? Kaip pasikartojančios nuogos frazės akmenimis lekia į langus, vienareikšmiškai mušasi varnėnas į mėlyno puodo dugną; geležiniu snapu, taškas po taško žiūri ir staiga, - pavasaris...
Tylus gluosnis dienomis matomas pilkame miške. Pasakysi atsisveikinimą nelygiais skiemenimis ar vėl nutylėsi? O šio miesto žemėj tapsi girdimesnis?
Gamyklos vamzdžių lėtas garsas, rusvas saulės varis iš tolumos, Josifo vardas atneš mums atsakymą? Matai, o tu nežinojai galimybės, galvojai, knygų mokytojau, apie talentą kontrabandininko džiugų – vaikišką šauksmą. Nuolat plaukė papirosų dūmas, rožinis oras kvietė iš toli paruošto traukiniui nepakenčiamai mažas; ir galų gale – šviesus miestas draugų per taigą, jiems nesuprantamas, net pasiųstas tik jai atminti garsas. Tegul ne kviečių garbanos glostys, bus dar ranka, veržiasi ir mirksta sąsiuvinio lapai, juos upė nunešė, šuns lojimas tarpuvartėse mėnesienoj. Boria, ar girdi naujametį gausmą, ar žiūri, žiūri žemyn?
O, ateik, ateik
O, ateik, ateik
šią naktį visam laikui,
traukinys rieda pilnas sapnų,
kur protas nepasiekia –
pasakyk man apie tai,
kaip supasi mūsų
namas išardytas.
Mediniai langai,
arbata, atšalus seniai,
sodas keistas, apleistas,
pėdos ant paties dugno –
per dilgėles ir varnalėšas,
šuns amsėjimas mėnesienoj, -
man liko atmesti
net rugpjūčio tamsą.
Ir slysta juodo šilko
antklodė ant grindų,
tu pasakysi nuvargus:
-Pagaliau atėjai...
Pakalnučių kvapai
ir žiemiškas nuogumas.
Taip nepatogu, nepriimtina,
tarsi nebėda...
Tai begarsis, nečionykštis,
bet ryškus pleškenimas,
mano nakties pragaras,
pasirodęs pradingo.
Nuostabu, kad dabar
Nuostabu, kad dabar
žiema, ir visi mano
judesiai mintinai
išmokti – svyruojantys,
ir tas pirmas sniegas,
ir naujas jausmas,
sukimasis tuštumoje,
slydimas be žvilgsnių,
kada nubudus tu
kitos apkabintas
mėnulio priešaušryje
skersai užuolaidų virpėjimo,
aklas žmogus
kraipo galvą,
prietemoj spėtinai
surandantis daiktus.
Kaip aš myliu tuščius koridorius
Kaip aš myliu tuščius koridorius,
servetėles, palmes, lašelius grafine,
rudas kremines užuolaidas,
viešbučio duris, telefonus,
kurie tyli, kai ateini,
kada raktus galiausiai meti,
įprastai atsigręžęs, ir išeini,
linkdamas pilkame ore pradingsti.
Kada eini gatve keistu pavadinimu,
besibaigiančiu sapnu,
ir vardą pamiršęs, vartai
įrašą geltonuose lapeliuose po kojomis.
Iš rusų k. vertė Birutė Silevičienė
Atgal
