Poezija

04 11. Skiriu

įžymiam švietėjui, humanistui, lietuvių raštijos pradininkui, žemiečio Abraomo Kulviečio šviesiam atminimui

Vaclovas Volkus

Pakilk, Abraomai, iš dūlančio kapo

Po daugelio amžių tylos.

O metai nebylūs tegul tau pasako,

Kas buvo po tavo dienos.

Pakilk, išklausyk, kaip grūmėsi ainiai

Per šimtmečius tavo šaly.

Kaip karas ir maras, kaip giesmės ir dainiai

Lydėjo ilgam jų kely.

Pakilki paklausti, kaip priespaudos vėjai

Sudužo krašte milžinų.

Ne veltui tiek darbo ir džiaugsmo sudėjai

Į širdį ir dvasią vaikų.

Pakilki iš dulkės kalvos ir arimų,

Prie gimtojo slenksčio Kulvos.

Tegul tavo ainiai dar kartą sužino,

Kad tu esi protėvis jos.

Pakilki iš meilės, iš mokslo šventovės,

Iš dūžtančios amžiais tiesos.

Tau ačiū už lobį, kurį mums sukrovei,

Tą dvasinį peną tautos.

Nors daugelis tavo gentainių tėvynėj

Paniekino būdą tėvų.

Jų herbo, garbės nebeliko toj pynėj,

Kurioj nemirtingas tik tu.

Dėkingi tau ainiai pastatė paminklą

Prie kelio ant skardžio Kulvos.

Už žodį lietuvišką, garbę apgintą

Jis atminty Tavo bylos.