Poezija
04 03. Žengianti gyvenimo ir poezijos keliu...
Birutė Silevičienė
Taip jau lėmė likimas, kad mielai Allai Ermak (Gerasimovai) jaunystėje Lietuvos žemėje Vilniuje teko krimsti mokslus ir tapti pedagoge, pamilti Lietuvą. Vėliau grįžo į Baltarusiją ir sėkmingai dirbo pagal specialybę. Laikas, praleistas nebendraujant lietuviškai, užmaršties skraiste pritemdė lietuvių kalbos žinias, bet Alla supranta ir bendrauja lietuviškai su draugais Lietuvoje, yra ištekėjusi už vyro, mokančio lietuviškai.
Daug skausmo ir netekčių jai gyvenimas nepagailėjo. Skausmuose gimė ir eilės, padėjusios įveikti išgyvenimus, suteikė sparnus kilti į naują gyvenimą ir pradėti ieškoti džiaugsmo, gėrio ir meilės. Manau, kad dabar Alla suradusi savo kelio šviesą ir laimės žiburį. Kartu su vyru Nikolajumi jie turi tvirtą gyvenimo laivą, tad linkiu, kad šis laivas lengvai plauktų net be irklų per gyvenimą. Sėkmės jums kūryboje, džiaugsmo ir laimės šeimoje!
Skaitytojams pateikiu Allos kūrybos.
Vienatvė
Aš klaidžioju miško takeliais,
Širdimi dangaus mėlį geriu...
Ir prie tavo berželių, drebulių
Sielos degantį skausmą nešu.
Nuraminkit mane, mielieji,
Suteikit gyvent naujų jėgų...
Tylumos vietovės kurčios,
Tik baublys pelkėje šaukia.
Aš tik noriu priglust prie tavęs,
Ištaisyti viską ir atleisti.
Likti su tavim lig aušros,
Kad suteiktum jėgų man - Būti...
Negrąžint jau mums praeities.
Kas juodai atrodė – juoda...
Dangus plieno spalvos peršviečiamas ledas
Pabiro it stiklas staiga...
Lapų šnaresys priekaištu skamba,
Ir skliautas padangės išblėsta.
Atminties, atsisveikinimo choru
Miškas ošia amžiną giesmę.
Atleisk...
Čia tylima –
Nedainuoja, nelaukia...
Prie kelio priebutis –
Tu nuo gyvenimo pavargai.
Sielos skausmas nejaudina –
Tegu užmiega.
Iki aušros išeis iš širdies.
Tu prašei, maldavai
Viską pradėti iš naujo,
Bet bėda: aš netikėjau
Nei žodžiais, nei ašarom, nei akimis...
Paprasta – kartėlį išpilti,
Sunku išdidumą pamiršti,
Ir vardu klajojančios sielos
Šviesą uždegti, ir pridengt nuo audros.
Tegu šilta ugnelė
Ir sušildo tave.
Pasimelsiu... Viską atleisiu...
Ir mylėdama verksiu...
Malda
Ant permatomo priebučio
Dar šyla gyvenimas...
Drugelis ant rankos -
Kaip dovana likimo.
Suvirpės debesys,
Saugantys peršviečiamą šviesą.
Ir žvakę tau aš uždegsiu, tau.
Aš ją pakelsiu
Virš savo likimo,
Drugelį pagirdysiu
Versmės vandeniu,
Šaltinio ašara.
Jis švystels į aukštį,
Ir malda iš debesų
Jis grįš pas mane...
O, Viešpatie! Duok jėgų tamsoj išsilaikyti...
O, Viešpatie! Duok ryžto nesudegti ugny...
Ir į debesis, kaip drugeliu, nuskristi naktyje,
Ir sparnų neapdegti, kely nepaklysti.
Atgaila
Pagelto ieva, nuleido rankas,
Dangaus skliaute apmirė paukščių giesmės.
Sielos tuštuma, kartumas, vienatvė...
Sugrįžk greičiau – aš atidarysiu duris.
Įsidegs žvakė ant padengto stalo,
Bus mums šilčiau, ir sieloj šviesiau...
Tik tu neateisi: ten, kur vienkiemis pamirštas,
Prie kelio kalvelė – paskutiniai tavo namai...
***
O sode gegutė, sumaišius kažką,
Iki ryto skaičiavo mūs meilės metus...
Mano vaikams
Atsargiai, kaip aklas kačiukas,
Aš ieškau žodžių, žodžių, žodžių...
Kad suprasti galėtų mano giminės:
Neegzistavau aš, - buvau!
Daužės širdis ir šnabždėjo lūpos
Švelnius ir meilius tylius žodžius.
Ir nepavargstančios buvo mano rankos,
Kad šilta būtų namuos, gyvuotų meilė juose.
O kada apsigyveno namuos pyktis ir vargas,
Širdis tik gerumui atsiverdavo...
Gyvenimas – toks niekšiškas pokštas –
Tuštuma aplink... ir aš viena.
Išeinu...
Palieku tave visiems laikams
Lietingu ievų keliu.
Tu užversi pavargęs akis,
Kad pasimirštum bedžiaugsmiam snauduly...
Kad pasimirštų, pamiršti visą praeitį,
Be sugrįžimo išėjusiam, nereikalingam.
Užpusto pėdas gyvenimo dulkės,
Staugia vėjas palaužtas, peršalęs...
Suvirpės širdis, su tavim susitikus,
Ir ašarėlė ant blakstienų blizgės.
Bet eini tu tolimas, svetimas...
Aš noriu prisisapnuot tau naktyje.
Vėl pelėda stebės horizontą,
Karusele vasara skries.
Išeinu – ir ievų žiedai
Mums abiems šitą laiką primins...
Paskutinės atostogos
Gyvenimas išeina pirštų galais, tyliai...
Neišgąsdinkite jo degdami.
Tegu atsisveikina vargšė siela,
Pasilenkiant virš žvakės vos kvėpuojant.
Kažkas pasakys: - O gyveno – tai šauniai!
Kažkas rožę prie kojų padės...
Neteiskit šio tylaus išėjimo,
Tebūna jis iškilmingai griežtas.
Ne visada mes suvedam sąskaitas
Ir tvarkingai reikalus tvarkom.
Staiga atsivers bedugnė, užpildyta spindesio,
Suvilios, ir išeisi visam.
Ir prie upės, apaugusios viksvom,
Paukštė, pametus plunksną, sušuks.
Ant žvaigždės, vienišos tolimos
Apsigyvens sielos lempelė...
Mano ruduo
Tegu bėga metai – viltys pasiliks.
Štai šermukšnio šakelės uždegė rudenį naujai.
Ir tik siela nesensta – ji jauna.
Jau voratinkliai sidabruoja šakeles,
Šaltos žvaigždės žvilgsnį nuleido...
O širdis tave, Mielasis, kviečia!
Ir trokštu atgal atsisukt...
Sveika, pasaka, rudens krištoline,
Ir oras, girdantis mano širdį!
Tegu galvotrūkčiais metai prabėga,
Bet gyvenimas – amžina šventė –
Aukščiau visko!
Uždaras ratas
Debesys, baltų snaigių aukštybėj, kaip vaikystėj
Tokie panašūs į pasakų veikėjus:
Tai staiga išsibėgioja paskutine viltim
Sulaikyti gyvenimą plėšiantį apskritimą...
Viskas pažįstama iki skausmo, viskas savo, viskas gimininga...
Atrodo, nebuvo ilgų kankinančių metų.
Bet nesugirgždės varteliai prie namo gimtojo,
Nuo baltos vyšnios šviesa nebyrės.
Jūs priimkit mane ir supraskit:
Ratas užsivers – juk gyvenimas trumpas...
Aš, kaip anksčiau, ant prieangio pasėdėt noriu,
Kad liktų ant pečių mamos ranka...
Atgal
