Poezija
03 30. Šviesių eilių poetė
Birutė Silevičienė
Puiki poetė, rašytoja, rašanti lietuvių, rusų ir lenkų kalbomis Vladislava Kursevičienė yra išvertusi į lenkų kalbą Juozo Elekšio, Alfredo Naktinio eilių. Draugiška, nuoširdi, supratinga, puiki šeimininkė ir motina savo dukroms ir jų šeimos nariams, anūkams.
Dirbo mokytoja, mokyklos direktore. Puiki apylinkių žinovė, išleidusi knygą apie kaimo istoriją ir jo žmones.
Palinkėkime mielai Vladai ir toliau džiuginti žmones savo šviesiomis eilėmis, žodžiais, ir vesti juos šviesos keliu į ateitį, pamirštant negandas.
Pateikiu skaitytojams pluoštelį Vladislavos Kursevičienės eilėraščių.
Viskas pamirštama
Risčia metai bėga pirmyn –
Tu likai praeityj,
Tave žmonės
Seniai jau pamiršo,
Tik manojoj širdy
Tu vis jaunas esi,
Ir iš skausmo
Širdis vis dar plyšta.
Tie dešimtmečiai buvo
Ir liūdni, ir linksmi,
Žmonės juokėsi,
Tuokės, mylėjo.
Išvažiavo vieni,
Atvažiavo kiti,
Kartos keitėsi,
Kaimas senėjo.
Čia atvykusiam žmogui
Juk visai nesvarbu,
Kas kadaise
Šį sodą sodino,
Kas pastatė namus,
Kas gyveno juose
Ir kelis jie
Vaikus užaugino.
Nors gyvenimas sukas
Sava spirale,
Kažkas gimsta,
O miršta senieji,
Man suskaudo širdis,
Kad gimtinėj tave
Tarsi daiktą
Pamiršo gyvieji.
Gyvenimas nesibaigia už durų
Gyvenimas nesibaigia už durų,
Atidarykit jas plačiau,
Pasidairykite aplinkui,
Ir abejonių bus mažiau.
Keliaukite link horizonto,
Nors jis vis vieną neartės,
Ir tols kraštai nepamatyti,
O vienas laikas tik skubės.
Tik tas, kas ieško, tas ir randa,
Kas siekia, pasiekia vis tiek,
Nors dalgį giltinė galanda,
Link savo tikslo vis skubėk.
Smulkmenų nebūna
Ką Dievulis myli, tam kryželį duoda,
Jei nebedejuosi, kad jį nešt sunku,
Tapsi ištvermingas lyg girių galiūnas,
Viską pats įveiksi, nereiks svetimų.
Smulkmenų bereikšmių žemėje nebūna,
O kas atsitinka, viskas taip svarbu,
Ar dantis suskausta, ar suspaudžia širdį,
Viskas atsitinka tam skirtu laiku.
Viskas turi prasmę, turi savo vietą,
Misiją sau skirtą gavo juk žmogus,
Reikia ją atlikti tiksliai iki galo,
Kad žemė švytėtų, džiaugtųsi dangus.
Himnas meilei
Jei nebūtų meilės, tai saulė užgestų,
Jei nebūtų meilės, paukščiai nečiulbėtų,
Kaip tada galėčiau šlovinti tave?
Jei nebūtų meilės, žvaigždės nemirksėtų,
Būtų toks bejausmis virš galvos dangus,
Vienišas mėnulis klaidžiotų tamsybėj,
Ir kas pasakytų, kad esi brangus?
Jei nebūtų meilės, nebūtų ir laimės,
Kas tada gimdytų žemėje vaikus?
Kas tėvynę gintų, jei jos nemylėtų?
Visuomet tauriausias mylintis žmogus.
Klajonės laike
Pražydo liepos, jovarai,
Alyvos nužydėjo,
Jau nedainuoja šienpjoviai...
Kur laikas nuskubėjo?
Ir dalgis blizgantis rasoj
Žalios žolės neliečia,
Ir jonvabaliai pakrūmėj
Nuo liepos jau nešviečia.
Merginos nerenka rugiuos
Rugiagėlių vainikams,
O drėgnos lankos paupiuos
Vėl ilgisi tilvikų.
Širdis vis spurda sužeista
Lyg per sunkiausią mankštą,
Nors išdidi, bet apleista,
Tartum krūtinėj ankšta.
Kur tu skubi, širdie mana,
Prie ko dabar glaudiesi?
Juk žydi liepa dar sena,
O tu pabėgt ruošiesi.
Sąskambio paieškos
Jau visos pasakos pasektos,
O dainos visos išdainuotos,
Gražiausios eilės jau sukurtos,
Ir visos žvaigždės suskaičiuotos.
Legendos, pasakos ir dainos
Iš amžių glūdumos atėjo,
Gražiausi sąskambiai ir žodžiai
Dar iki mūsų jau skambėjo.
Banalūs žodžiai, tuščios frazės
Kažkur pasąmonėje glūdi,
O gal kitų pavogti mintį?
Bet sąžinė kol kas dar budi.
Permainos ir mes
Įstrigau
Praeitame šimtmetyje,
Per patį viduriuką įstrigau:
Mąstau kaip ir tada,
Elgiuosi panašiai...
Atrodytų,
Kad permainos
Neturi liest manęs.
Norėtųsi,
Kad viskas būtų taip,
Kaip ir tada...
Betgi kodėl?
Ir kam gi šito reikia?
Gyventi tektų vėl
Prie lempos žibalinės,
Be televizoriaus,
Be telefono
Ir be kompiuterio taipgi,
Iš bendro dubens
Srėbti kopūstienę,
Avėti guminius
Net žiemą reiktų.
Ilgėtis šito „rojaus“?
Ne, ne ir ne!
Dar kartą ne!
Norėčiau sugrąžinti
Tik jaunystę,
O permainos teklesti...
Tik leisk man, Viešpatie,
Tas permainas suprasti.
Mano palydovas
Jis visada šalia:
Tai seka iš paskos,
Tai pasirodo prieky,
Tik buvo dešinėj,
Žiūrėk – jau kairėje.
Ko nori iš manęs?
Neaiškūs man jo siekiai.
Ir auga jis kaskart,
Kai pradedu slapta aš jį stebėti:
Neužauga tiktai –
Žiūrėk – ilgšis šalia,
Kartais truputį prieky.
Kas tu esi toksai?
Kodėl pamėgdžioti
Mane tu visad nori?
Nelaimė su tokiu
Keliauti ir tylėti.
Atstok tu pagaliau
Greičiau dink iš akių,
Nenoriu aš matyti
Blyškaus to tavo veido.
Kodėl šalia eini?
Ko amžinai tyli,
Ar tau liežuvio gaila?
Prabilo jis staiga:
„Turėtum pakentėti,
Tavo šešėlis aš,
Todėl šalia esu
Ir pasitraukti niekaip negaliu,
Man skirta amžinai
Tave lydėti!“
Sustojęs laikas
Laikas sustojo už durų:
Visos dienos nuobodžios ir pilkos,
Pro langą į kiemą pažiūriu,
Paglostau suknelės šilką.
Tiko kadaise prie veido
Ir laibo liemens viskas tiko,
Bet laikas pašėlęs šuoliavo,
Kol nieko gražaus nebeliko.
Netinka gėlėtos suknelės,
Jau spintoje šilkas paseno,
Išbluko net veidas panelės...
Tik laikas pavargęs trepsena.
Lovos filosofija
Kelias dienas jau sirguliuoju,
Ne gripas, ne –
Man baisiai skauda koją,
Tad laiko daug turiu.
Guliu, mąstau,
Kame gyvenimo prasmė,
Niekaip suvokti negaliu.
Gal Nyčė man padės?
Didysis filosofas
Šitiek daug sukūrė...
Skaitau, skaitau,
Suprasti negaliu,
Kur čia tiesa,
O kur tik kliedesiai,
Gal moteris tikrai
Mąstyt neturi?
Netinka filosofui joks žmogus,
Net Dievo pagal jį visai nereikia.
Ieškoto antžmogio pasaulyje nėra,
Nebuvo ir nebus.
O moterys iš vis
Ką žemėj veikia?
O mano filosofija tokia:
Žmogus gražus,
Jei turi gerą širdį,
Jei atjaučia kitus,
Jei padeda bėdoj
Ir kitą žmogų
Aimanuojant girdi.
Atgal
