Poezija
02 28. Meilė mūsų širdyje (Pabaiga)
16 Vasario
Nijolė Dranseikienė
Mūsų protėviai šventė 16 Vasario,
Buvo laimingi, laisvi, tvirti.
Ir mums brangiausia tautos šventė esi.
Šventines dainas dainuodami,
Bažnyčioje besimelsdami tampame vieningesni.
Dievo prašom širdimi,
Kad galim džiaugtis laisve,
Tėvynę mylėdami.
Margaspalvė juosta
Nijolė Jadvyga Kulnickienė
Tyloj prabyla medžio šakos,
Audžia margą juostą paslapčia,
Įpindamos ją į vijoklio taką,
Kad kiltų į aukštumas laisva.
Tespinduliuoja ji
Vaivorykštės spalvom gražiausiom,
Teplazda paslaptingieji sparnai,
Kad nieks nedrįstų
Kelio jai pastot į laisvę,
Saugo medžio šakos akylai.
Jos nieks nedrįs surišt į mazgą,
Kils didinga, margaspalvė ir grakšti,
Nuo pat pirmųjų žingsnių
Ji kvėpuoja laisve,
Nieks kelio nepastos, nes bus drąsi.
Jos kelias vienas - laisvė.
Įpins ir mūsų meilę,
Kuri spindėjo Baltijos kely,
O savo šiluma
Apraizgys rankas mūs drąsiai,
Kad būtume tvirti,
Kad nepranyktų tikėjimas ir meilė,
Visiems padovanos vilties po saują.
Tuomet bus spalvinga ir tvirta,
Joj suspindės tautos dvasia.
Nepalūš ir skins sau kelią,
Įpindama vis gėrio po žiupsnelį,
Ji trokš, kad nuskambėjusi
Laisva gaida
Joje išliktų
Amžinai jauna.
Lietuvos valstybės atkūrimo dienai
Aida Kostyliova-Tichonova
Suskilę dilo vakarai svajonių
Ir aušo kruvini rytai...
Sniege liepsnojančiom aguonom -
Likimas tirpo pakelėj...
Susvetimėjęs lūžo žodis
Lyg senas kryžius po langais,
Gyvenimo netvirto lobį
Skaičiavo svetimi stabai...
Jokūbo laiptais gintarinį dangų
Vosilkoms vystant skaldė pranašai.
Lietuviškos ruginės duonos skonio,
Maldos šventos --- negali nieks pakeist.
Jautei lyg motina, kaip Laisvė eina
Per sielas žūstančių vaikų ---
Tėvyne mano --- tavo meilę --- dainuoja
Vėjas tūkstančiais balsų...
Kas ji?
Rima Petrilevičienė
Kas ji,
Sugrubusiais lig skausmo pirštais
Ir laiko vėjų balintais išbalintais plaukais?
Prabėga prieš akis spalvingas, tirštas
Gyvenimas. O kaipgi tu laikais?
Kas ji,
Galulaukėj parimusi po kriauše
Ir tyliai laukianti sugrįžtančių vaikų?
Pakyla vėjas, plaukus sidabruotus šiaušia,
O ji net nejuda, nors kaip bebūt sunku.
Kas ji,
Raminanti parklupusį artoją,
Kai vietoj duonos saujoj plaikstosi pelai,
Už rankos vedanti į viltį, į rytojų
Ir tyliai šnabždanti: „ Suspėsim... Ne vėlai...“?
Kas ji,
Miškuos priglaudus ginklo brolius
Ir eglių šakomis pridengusi kapus,
Viltingai žvelgusi į horizonto tolius,
Vis svarsčiusi, kada vaikai laimingi bus?
Kas ji,
Tiek kartų parduota ir išmainyta,
Sudeginta, naikinta, išduota,
Lyg duonos riekėmis į rėžius padalyta,
Bet vis tebežaliuojanti tartum rūta?
Ji – mano Lietuva...
Man ne vis tiek
Elena Pauliukevičienė
Man ne vis tiek, kur gyvenu,
Čia Lietuva - praeities dvasia gyva.
Čia lyja, sninga ir giedra nušvinta,
O pievose margais žiedais pasninga,
Pražysta medžiai garbiniais baltais,
Pūga vynioja sniegą sūkuriais.
Tai mūsų žemė - miestai ir kaimai
Po vyturėlio virpančiais sparnais.
Man ne vis tiek, kokia kalba.
Lietuviška - tokia miela, sava.
Joje girdžiu ir vyturėlį, ir gegutę,
Ką mėlyni žiedeliai šilui kužda.
Mūsų kalbą įvairovė ugdė -
Rugių šneka, šaltinis, miškas, upė.
Čia kalbame lietuviškai dainingai
Ir vis naujai kalba atgimsta.
Man ne vis tiek, kaip gyvenu -
Gėrio, laimės ir tiesos geidžiu.
Tikiu gėriu net ir tada,
Kai užtraukia skraistę tamsuma,
Kai tenka bristi per purvus
Ir, kas brangiausia, prarandu.
Čia šviesa tebekovoja su tamsa
Tikiu, kad nugalės tiesa.
* * *
Pranciška Turlajienė
Kaip gražiai nuskambėjo
aidas po tėviškės laukus,
greitai Šešiolikta vasario
žadins širdį ir jausmus.
Paganysim aveles po plačiąsias lankeles,
šeimos sudėty surasime mes laimę
dideliam būry.
Kelsim vėliavas Lietuvos,
tik nežinom, ar senoliai
giesmę sugiedos.
Labai lengva jų kuprinė,
plona vargšų piniginė.
Labai mylime Tėvynę,
storą savo piniginę
ir tuos didvyrius visus,
kur mums grąžino litus.
Priešui mes nepasiduosim,
visad Lietuvą vaduosim
Atgal
