Poezija
02 13. Siela duota džiaugsmui!
Birutė Silevičienė
Poetė, dainų ir romansų atlikėja Tatjana Stanislavskaja gimė Vilniuje. Dainavimo mokėsi Rusijoje, Italijoje, Prancūzijoje. Laurus pelnė miestų ir apskričių respublikiniuose konkursuose ir festivaliuose. Mama – Nina Makarova koncertų salėse dainavo dainas ir senus rusiškus romansus, tėvas Stanislav Surovec skambino gitara.
Tatjana dainavo sostinės kavinėse, restoranuose, mokyklose, bibliotekose, vaikų namuose, rusiškose bendruomenėse ir didžiosiose salėse. Turėjo platų diapazoną: nuo rusiškų dainų iki operų arijų. 1975 m. dalyvavo konkurse „Tovarišč Piesnia“ Nižnij Novgorode, taip pat buvo VIA ir „Orfei“ solistė. 2011 m. tapo autorinės dainos festivalio laureate, su ansambliu Obzor“ 2011 ir 2012 m. dalyvavo Rusijos dienoms skirtoje šventėje.
Tatjana neabejinga poezijai. Poetų draugijos „Mir“ almanache „Vilties laiptinė“ išspausdinti 4 jos eilėraščiai: Maištas, Pasaka, Meilė, Išsiskyrimas.
Maištas
Maištas sieloje, maištas mąstyme...
Ir iki šiol man nesuprasti,
Tai nejaugi pokštams
Mus sutvėrė Motina Gamta?
Siela duota mums kančiai?
Siela duota džiaugsmui!
Ji nenori nuvysti,
Kaip rudenį Motina Gamta…
Ir balsas duotas ne verksmui,
O dainas dainuoti, eilėraščius skaityti.
Sužinojau paslaptį Pasaulio Sutvėrėjo –
Mes sutverti skrydžiui!
Maištas sieloje... Maištas mąstyme...
Visgi spėjau aš suprasti:
Dėl laimės, o ne dėl pokštų
Mus sutvėrė Motina gamta!
Pasaka
Pasaka baigėsi, šiokiadienis atėjo…
Nuostabios svajonės rūkelis miegojo…
Nuolatos liūdžiu,
Tik pasakos jau nebesugrąžinsi.
Ir svajonės mano skaudžiai dužo
Užgaulių žodžių srovėje.
Laimė, švelnumas, meilė nusisuko,
Man liko mainais neapykanta.
Ir save raminu – būna
mūsų gyvenime tai tamsa, tai skrydis...
O siela tylutėliai kenčia,
žiūri į dangų ir laukia pagalbos.
Meilė
Meilė, kaip mūsų gyvenimas, būna ilga...
Sužinojau, kad jos negalima suprasti.
Ir vėl išeini tu ilgam,
ir aš bejėgė tave sulaikyti.
Maža viltimi spindi žvaigždės –
man jose savo išsigelbėjimo ieškot...
Pasakyk man, dangau – galbūt nevėlu
man imtis šią būtį suprasti?
Kodėl gi tiek vargo ir liūdesio
neša šviesa gražiausių tavo spindulių?
Kur gyvenimo prasmė? Žvaigždės pratylėjo...
Aš atsakysiu – visa mintis Meilėje!
Apie išsiskyrimą
Apie išsiskyrimą aš skaičiau knygose,
girdėjau dainas apie tai...
Bet dabar aš pirmąkart sužinojau,
kaip būna sunku mums be laiškų,
rašome tiems, kurie sielą apšviečia...
Kaip būna kartu be mylimų,
kuriuos pamilti mes žadėjom.
Kuriems mes atverdavom sielą
ir širdį atverdavom plačiai...
Kaip norisi dabar paspaust man ranką,
išsiskyrus dabar man labai sunku...
Na, kodėl gi kaip tik išsiskyrus
aš su tavo vardu guluos ir keliuos...
Ir kodėl taip norisi atsisveikinus
sakyti man apie savo meilę?
Taip trokštu pamatyti tavo rankas...
Tavo akis... Išgirsti mielą balsą...
Kodėl gi yra pasauly tas išsiskyrimas,
kuris atima staiga mūsų mylimus?
Bet visgi aš stengiuosi būti linksma,
įsilieju į gyvenimo srovės sūkurį...
Ir laukiu tavęs, nors ilgai tektų laukti.
Tu tiktai man rašyk dažniau...
Iš rusų k. vertė Birutė Silevičienė
Atgal
