Poezija
02 13. „Geriausia daina dar kuriama“
Birutė Silevičienė
Birutė Gaučienė gimė ir užaugo mažame Dzūkijos kaimelyje netoli gražuolio Dusios ežero Lazdijų raj., Teizininkuose, mokytojų šeimoje. „Už viską, kas manyje yra geriausio, aš dėkinga savo tėveliams. Jie man buvo įdomaus, aktyvaus gyvenimo pavyzdys. Jie užkrėtė meile daina, šokiu, kūryba, sportu, turizmu. Tėvelis man buvo ir liks Mokytojo idealas, mamytė – moteriškumo, meilės savo šeimai pavyzdys. Baigusi Lazdijų vidurinę mokyklą, vienerius metus dirbau Seiliūnų kaimelyje rusų kalbos mokytoja, tai ir paskatino pasirinkti rusų filologijos studijas. Baigusi Vilniaus universitetą, jau 36 metus dirbu mokykloje.
Universitete prabėgo gražiausi jaunystės metai: šokau ansambliuose, vaidinau Universiteto Kiemo teatre, išmokau groti gitara, dainavau ir kūriau dainas. Universitete įstojau į Žygeivių klubą ir pradėjau keliauti. Taip prasidėjo mano įdomaus turistinio gyvenimo etapas.
Su VU žygeiviais „išmaišiau“ tuometinę Tarybų Sąjungą, pabuvojau Tian Šanio, Kaukazo, Fanų kalnuose. Sienoms atsivėrus, keliavau po Alpių kalnus.
Turiu šeimą, užauginau 3 vaikus. Vyras – alpinistas, įkopęs į daugelį aukščiausių pasaulio viršukalnių. Vyriausioji dukra taip pat savo gyvenimą susiejo su kelionėmis, dirba vienoje Vilniaus turizmo agentūroje. Ji ankstyvoje jaunystėje taip pat rašė eiles, yra meniškos prigimties – tapo, kuria aksesuarus.
Sūnus irgi nuo vaikystės kūrė – rašė eilėraščius, trumpas miniatiūras, pjeses, buvo pradėjęs rašyti net romaną. Deja, 19 metų jis žuvo avarijoje. Jo kūrybos knygelę išleidome jau po mirties.
Šiame leidinyje įdėjau keletą jo mokyklinių eilėraščių.
Jauniausia dukra studijuoja Anglijoje. Ji savo gyvenimą sieja su šokiu.
Dažniausiai kuriu ir rašau progines dainas – įvairioms šventėms, jubiliejams, susitikimams. Rašau naktimis, rytais, važiuodama į darbą ar iš darbo, kartais „pagauta nuotaikos“. Sugalvojau melodiją, pagal ją parašiau dainą, o paskui belieka įgyvendinti... Ir tų dainų jau yra keli šimtai, nes draugų, kolegų turiu labai daug...
Iš pradžių kūriau tik dainas įvairioms progoms, o vėliau, paskatinta kuriančios poeziją draugės, ir išspausdinus mano dainą „Kalnai“, pradėjau rašyti eilėraščius, poemas, pasakas, trumpus sveikinimus. Norėčiau kada nors išleisti savo eilėraščių knygelę...“
Taip gražiai Birutė Gaučienė pristatė save Valentinos Jekateriničevos-Fatejevos draugijos „Mir“ išleistame almanache „Vilties laiptinė“. Aš parinkau B.Gaučienės eilėraščių ir pateikiu „Lietuvos aido“ skaitytojams:
Lietuva
Ar skauda, Lietuva, tau širdį,
Dėl tų, kurių jau čia nėra?
Dėl tų, kurie tavęs negirdi
Ir nesupranta, Tu - Viena!
Viena tokia visoj Europoj.
Visam pasauly Tu - Viena!
Su savo dainomis ir šokiais,
Su savo nuostabia gamta.
Tik čia vanduo švarus ir grynas,
Tik čia - tokie žali miškai,
Ir oras, kvepiantis pušynais,
Nes mūsų čia – visų namai.
Graži, tu mūsų Lietuvėle,
Tokia nedidelė, jauki.
Paskraidę po pasaulį, vėlei
Namo sugrįžtame visi.
Sugrįžtam pasisemt ramybės,
Iš jos šaltinių, ir jėgų...
Kad vėl Visatos amžinybėj
Gyventum įprastu ritmu.
Tėviškė
Aš tėviškėje šiemet nebuvau,
Kur sirpsta vyšnios, kur Dusia banguoja,
Kur miela, gera širdžiai, kur žmogaus
Kiekvienas žingsnis vaikyste alsuoja.
Štai storos, aukštos eglės, kur seniai
Abu tėvai prie namo pasodino.
Štai šulinys, akmuo ir riešutai,
Kuriuos kadaise skynėm nuo lazdyno...
Ir senas kluonas, tvartas, kur kadais
Karvutė su veršiukais ten gyveno...
Dabar čia tuščia, tik keli daiktai
Ir kaugė šieno seną būtį mena...
Išeina žmonės, lieka pastatai,
Tačiau juose kažkas brangaus palieka.
Tik būna gaila, jeigu jų vaikai
Čia prisimint vaikystės neatbėga...
Kalnai (daina)
Kiek nedaug žmogui reikia lig laimės –
Draugo petį pajusti šalia,
Padainuoti kartu prie lauželio,
Pamatyti dangaus skliaute žvaigždes...
Laimės formos yra įvairiausios,
Man labiausiai patinka kalnai,
Kalnų oras, šaltiniai tyriausi,
Ten vėl esam gamtos mes vaikai.
Kur bebūtum ir kur bekeliautum,
Nepamirški kalnų niekados,
Jie svajonę pažadins ir viltį,
Kad gyvenimas būtų kitoks...
Kai grožiesi beribėm viršūnėm,
Su jomis susilieja dangus,
Supranti tik tada, kas gi būna
Toj didybėje mažas žmogus...
Ir kai stovi dangaus palytėtas,
Tik tada pagaliau supranti, -
Kad ne kalnus eini nugalėti,
O įveikti tuos kalnus savy...
Pajunti, kad gamtos tu dalelė –
Amžinai pasiliktumei juos...
Be kalnų jau gyvent negali,
Kas nors kartą pabuvo kalnuos.
Kartais būna jie negailestingi,
Daug draugų jau negrįš atgalios...
Jie į kalnus išėjo laimingi,
Amžinybę surado kalnuos.
Ir vis tiek nepaliaukim svajoti, -
Be svajonių gyvent negerai...
Lai vilioja ir gundo vis kopti
Tolimi ir beribiai kalnai...
Man svajonėse lieka svajoti,
Amžini, kaip likimas kalnai...
Literatūriniame almanacho „Vilties laiptinė“ pristatymo visuomenei renginyje dalyvavo ir B.Gaučienės anūkėlė. Jos abi su močiute atliko dainelę, sužavėjusią visus susirinkusius į poezijos šventę. Anūkėlė man padovanojo savo gražų piešinuką, sušildžiusį mano sielą. Kiek daug gėrio šioje mergaitėje pastebėjau, ir tai, aišku, paveldėti iš močiutės genai.
Tikiu, kad B.Gaučienės knygeles gražiais vaizdais iliustruos jos anūkėlė. Juk du menininkai namuose – dvi sielos, siekiančios nešti šviesą žmonėms, šeimos nariams. Sėkmės!
Atgal
