Poezija
04 13. Tu man nemiręs
Aldona Gustas
Vokietija
Miniatiūriniai gedulo eilėraščiai iš būsimos Aldonos Gustas knygos „Tu man nemiręs“, skirtos vyro rašytojo Georgo Holmsteno atminimui. Jų vestuvės įvyko 1952 08 26, vyro mirties diena – 2010 07 21.
padovanok man iš anapus
obuolį
virš debesų norėčiau medį
pasodinti su tavim
iš vyšnios rankų
daviau tau pažadą
tave ir mirusį mylėti
kepkime duoną
iš gyvenimo ir mirties
tada eisim mokytis skrydžio
mūsų laukia ateities rojai
neišskaitoma tavo rašysena
raidės iš oro ir debesų
visatai įpareigotos
ir turinys man neaiškus
su tavo miego broliu
su tavo miego seserim
tu išmiegosi savo gyvenimą
ir mes išnyksim
amžinajam dykumos lede
jausmų pintinę metu tau iš paskos
plaukdamas Baltijos jūra
tu Letą pasieksi
vis dėlto
gal būt gal būt
galbūtiniam numirusių gyvenime
būtent ten mes susitiksim
atsitiktinai kaip susitarę
tavo mirtis nebuvo numatyta
niekas nebuvo numatyta
ir gyvenimo mes norėjom
ne tokio
nuo tavęs vos per plauką nutolus
aš taip gyvenu
tarsi saulė mane nurengtų
nakčiai su tavimi
ką ašaros galvoja
galvoju ir aš
ir mirusiems reikia laimės
taigi linkiu tau
ko mirusieji sau linki
jeigu išvis
aš dangų apieškau tavęs
aš ieškau tavęs visur visatoj
tavęs nė pėdsako
taigi tu čia kurgi kitur
tu naudingas esi
už mane sugalvoji mintis
kurios prieš tavo mirtį
neįmanomos buvo
mes geriam dabartį
ligi dugno
petys prie peties
vieną dieną ir vieną naktį
su tavim keliaut apie gaublį
kurį išgalvoti reikia
kaip mirusiems taip ir gyviesiems
ar tu išaugsi iš savo mirties
kai aš gebenės šešėly
mūsų bučiuotus bučinius skaičiuosiu
mano taip kaip kvietimas
prisėsk ant kėdės
nematomiesiems
kalbančioji kalba
tau turbūt jau svetima tapo
bet koks malonumas
jausti tave
tu alsuoji anapus aš alsuoju šiapus
jokių apribojimų
už mus netgi žvaigždės alsuoja
kantriai kartu
jei aš rytoj nepabusiu
tavo amžinybė bus ir manoji
kai snigs be sniego
mes pasimatysim
aš užsikloju tavo šešėliu
kuris be kūno turi apsieiti
iš dilgėlių ir ašarų
nupinti grandinę
siekiančią lig tavęs
aš nesapnuojantis sapnas
bet tavo pirštų atspaudų
tavo mirties liudijime paneigti negaliu
aš tau rašysiu
laišką ilgą kaip gyvenimas
be adreso įmesiu pašto dėžutėn
atskirtas angelo sparnas
perduos jį tau
rožių anapusybėj
tu skinsi dyglius
miške aidi tavo vardas
kaip krentantys kaštonai
atsiminimai švinta
ten kur tavo pulsas plaka be širdies
taip aš tavo knyga
taip aš vynas kurį tu geri
kaip mirusiam tau viskas leidžiama
tu druska duonoje
kurią aš valgau
spyglių tuštumoje
radau aš rožių su paguodos ašarom
laikas eina
gyvenimas eina
mirtis eina
visi eina
Vertė Vytautas Karalius
Atgal
