Poezija
04 09. Titnago bedugnė
Algirdas Pilvelis
Akmenų skiemuo
žolynų alėjoje
žaliai sapnuoja.
* * *
Nejučia jutau -
esu sau šiurpas
ir pretenzingas.
* * *
Poryt rysime
ikonų šventumą
ir mirusį lietų.
* * *
Tikrai taip skurdžiai
nejautei lapkričio vilties
paglostytos praeities.
* * *
Vaikystės upė,
jūra viršum obuolių
mato dėsnius.
* * *
Tamsos paskirtis.
Gervių takas kadaise
srūdama klupo.
* * *
Vėl pulsas laša.
Dusliai spalvos užsimoja,
medžius šakoja.
* * *
Visąlaik dejuok,
melskis suklupęs po dangum
margame krante.
* * *
Dangaus paslaptis
vienodai matoma
akliems ir bedaliams.
* * *
Iš tolumos regiu
seno kapo užraktą,
nublizgintą ašarom.
* * *
Bandom gyventi
sutepta meile netikra.
Stikliniai esam.
* * *
Stiklinis jausmas,
vijokliai iš stiklo kyla,
glausdamies prie sienos.
* * *
Regėjai jūrą,
uolon kopiančią tylą
rūkų laiptais.
* * *
Valdo gailestis,
nuolatos spengia vyno aidas
žilam pavasario šalty.
* * *
Plaukiam vien skaisčiai.
Tie patys skaičiai irklu
girgždina krūtis.
* * *
Tikėjimą pilk,
susikaupus suk dešinėn
pro tyrą žvilgsnį.
* * *
Grįžimas žydras
prie pat sniego blyksime
prilipinti pūgos alsavimo.
* * *
Kadaise kvapas,
visur gyvas, tyliai stingdė
laukinį stiebą.
* * *
Kai tyli pirštai,
vaikšto tuščias Mėnulis.
Kodėl čia vėsu?
* * *
Ilgesio paukštis
atmintį skraidindavo.
Kūno giesmė tyra.
* * *
Akys šuns katės
uoslė. Lapai karksintys
pranoksta sparnus.
* * *
Sapnas skaistesnis
už miego langus skubant
šlamėt stikluose.
* * *
Šlamanti anga.
Tik vynas taurę skambins
lyg knyga raides.
* * *
Nupjovė šieną,
išgalando nuogumą -
puolėm prisiliest.
* * *
Registrai skaudūs,
širdy dantenos virpa.
Pabusk erškėčiu.
* * *
Dangus, likimas,
veidų monotonija
vaivorykštėse.
* * *
Žaliuojam dugne,
jaunystės pyragą
Visata kepa.
* * *
Staigios Visatos
lašas grįžta papildyt
nauju balseliu.
* * *
Ateities akys
laiko rūdyse plaka,
ten gatvė laša.
* * *
Išlįsk iš gyslų,
lėtai judėk,
vagonas miršta.
* * *
Dangus negyvens
tiek, kiek pabaiga
meilės tunelio aide.
* * *
Ištartas akim.
Tik truputį vaikiška
blyksi apgirtus.
* * *
Dūdelė beria.
sapno pilnatis šaldo
dangaus žalumoj.
* * *
Skimbčioja gelmės
katės ašarų vilnas.
Balandis - kalnas.
* * *
Eik paskum meilę.
Ta architektūra -
smegenims rašalas.
* * *
Tikiu lelija,
mirusia kibirkštyse
magiško dugno.
* * *
Koksai smėlys
pro tuščią figūrą
jūras mūrija.
* * *
Žiūrėk pro smėlius,
jau mūrai viksvom dugne
šnabždesius piešia.
* * *
Paparčiai, paukštis
su žiedu po asfaltu,
paguldytu strazdo.
* * *
Ir lapai gieda,
o strazdas aidi paskum
būrį žolynų.
* * *
Iš delno rožės
spygliai iškišo nosį,
aštrią lyg balsas.
* * *
Pušys pareina
lieptu violetiniu
liepžiedžio ilgesin.
* * *
Tetrūko syvų,
smilčių pienas į valtis
susėdo nuskęst.
* * *
Koks daiktas – raktas.
Į veidą skvarbų kiaurai
skverbiasi tikslas.
* * *
Didingai klausais
tikrovės žiedų sukrėsta,
gulies neprašyta.
* * *
Tos pievos alkis
plevena vis sendamas,
ne akim regi.
* * *
Prasmė - tik akys,
kažkokie keliai spindi
vidury akmens.
* * *
Vėl mėnesiena
gyva - beveik vanduo,
beveik kraujo skrydis.
* * *
Žiema - tai jėga,
žila patirtis regi
vidine spalva.
* * *
Prarastas oras
varnos sparnams vis mojant
tyriausiems jausmams.
* * *
Migloti dūriai,
o kraujas vėl rytmečiu.
nudažytas sunkias.
* * *
Mirtis - tai valtis,
tai sniegas, tai miegas
debesyluose.
* * *
Pirmąsyk švelni
buvai, nes negalvojai
apie meilę ilgą.
* * *
Sakau - mes nuogi.
Rūbuos iškirpk laimės langus
būsim artimesni.
* * *
Galvojom naktim,
toli dardėjo vidūs,
negalim sustot.
* * *
Šiandiena liktų
toli išbarstyta,
skaudžiai žalia.
* * *
Su dangaus gėle
glostau pievas ir žmones,
kūnus senovės.
* * *
Meile banguota
iš sparnų išvyta
palieku aukštį.
* * *
Kieno rankose
meilė, aistros paslaptys,
dalykai gurkšneliais?
* * *
Žuvėdros plazda.
Bekraštė siela iš dulkės
aš ieškau šauksmo.
* * *
Dangaus putose
tikriausiai tokie pat gultai
gimimams, mirtims.
* * *
Tikiuosi būties
amžinosios dykumos,
užklotos bangom.
* * *
Ką dangaus gėlei
šėlstančiai mumyse,
daryti su ta mėlyne.
* * *
Visuomet kelias
bus savo vietoje.
Ten skrydžiai veršis.
* * *
Nesakyk gailies
kranto ir Nojaus ratų,
plaukiančių dangum.
* * *
Apgauta pienė,
skaudžiai apgaubtas laukas
galvoja geltoniu.
* * *
Per menka žinot,
per gilu sukti grožį
apie nosį lūpom.
* * *
Laikas - tai fleita,
erdvė žemyn galva
alsuoja.
* * *
Virš aikštės paukščiai.
Toliau trupiniai virsta
kūnu ir alkis.
* * *
Spalvas paberia
nuogiausia jėga -
jaunystės dangus.
* * *
Peilis mums busamžina.
Graudžiausios mintys nuogos
perlaužia duobę.
* * *
Atrodai lapė.
Balsasuosto, koks tuščias
tylus ežeras.
* * *
Stulpas ir meilė,
varnos plasnoja vartuose
ligi maldos.
* * *
Per maldą gelmėn,
per vašką skverbias šviesa
gilyn į Saulę.
* * *
Sruogos stiklinės
subyrėjo kaip meilė
seniai atminta.
* * *
Kalbu prinokusių mūrų jėga,
galvugaly subintuotų
sapnų gniūžtėmis.
* * *
Naktis trupa,
kažkas sekundes surenka.
O ko motina rauda?
* * *
Žolės nėra
aplink suoliuką,
dūzgia geluonis aitrus.
* * *
Tik aukštikalnių stabdžiai gelbsti
trupindami ugnį
iš vidaus.
* * *
Liepsna negyvenama
tavyje dar prieš gimimą
supasi.
* * *
Kiekviena kibirkštis
savyje apgyvendinus
ir liepsnų liežuvius.
* * *
Kūdikiai nevaikščiotais balsais
vis lipdo saulėtekį prie saulėlydžio,
kol ašarose dangaus nelieka.
* * *
Ir vanduo vysta.
Dabar girdžiu
neregima bedugne.
* * *
Sidabro varlė moja -
ko verkei
šarvuotam Urale.
* * *
Smėlynų musė
esi ženklas – gyvena
vandenys sausi.
* * *
Labiausiai skauda
arčiausias ženklas -
apačios viršaus išvirkščias pasaulis.
* * *
Ir Dievas,
ir velnias – vertikalė.
senatvė amžinai kosti.
* * *
Kai senatvės srovės nesensta,
mūsų dangų vairuoja
arčiausias ženklas.
* * *
O dangaus tamsa
mato ne tokiais tobulais
žvaigždynais.
* * *
Įsirausus į dangų
dievų balsais nupiešk
ir savo vilties griausmą viltingą.
* * *
Su šnabždesiu įsčiose
nešiosiu ir pirmos meilės
zigzagus.
* * *
Meilę tvirkina pastovumas,
tvarkingai kurstomi jausmai,
šaknų išdraskomi.
* * *
Įvairovės savaip jaudina,
nors ne tobulas pabundi.
Melas narsto mano sąnarius
* * *
Lūpos išdrožė minčiai,
tikras plakimas viduje
ir visur siekiama aiškaus likimo.
* * *
Apžiota lova,
nukryžiuota moteris
praveria vokus.
* * *
Dažnas chaosas
siaurame vandenyje
nepaliauja sūkuriuoti.
* * *
Nukauti jurginai.
Rytoj ardom grindinį.
Atkasim balsus ir šypsenas.
* * *
Kančių virpetuos – šmėžuoja gūduma.
Painus pasaulis save nerangiai suras
Lakštingala – pavasarin.
* * *
Lengvi trupiniai
ar tai pintinės saikas
ir ši atmintis.
* * *
Voliojas pievoj
po fontanu abudu
senukai smuikai.
* * *
Tavo vasaros
atodūsis pavirstų
pūga violeto.
* * *
Arbatos aura,
audinys nunertas
bildant langams į rytus.
* * *
Būtovės sienos
ir net oras blakstienų
priberia žaibų.
* * *
Nebėra gėlės
akmens vidury
mezgant jausmo inkilus.
* * *
Kartą pamaniau -
pasaulio kūno erdve
tik vakar tapau.
* * *
Kažkuri būtis
apsinuogins svetimo
laiko prarajoj.
* * *
Abu - mes slenksčiai,
tikėkim kriauklės išvaizda
žaibuojant baimei.
* * *
Keičiasi laikas
pašlovintų formų
ūkų turėklais.
* * *
Debesys žiogų
pelenais pragysta
revolverio aky.
* * *
Pabudus protui
drėgnų ryto dulkyčių
nebebus taurėj.
* * *
Į niekur jūros
krantai neplaukia.
Aistra atrodo žalsva.
* * *
Kraujo sūneliai
visur prakeikti maži
telygūs mirtims.
* * *
Kapų pilkuma.
Skamba rožės speiguose,
bando sulapot.
* * *
Savaime drebam
Gėlė nustebus mąsto,
gamina meną.
* * *
Išlepink kojas,
visus kelių apvalumus
nubrauki kulkomis.
* * *
Galvoju - tik auksas
amžinas kaip mėnulis
važiuoja ratu.
* * *
Galvoju - niekas
neina parūkyt,
tik mirusieji.
* * *
Dvasinio kyšio
laikysena švilpavo,
tėvai iširo.
* * *
Kankina mirtys
netektim kelias šviečia,
už stiklo guliu.
* * *
Neverk perverta,
nešvarių tinklelių
gumuliojimas.
* * *
Šįryt pavėjui
metu žinią Kremliaus.
Berlynas nugalėtas.
* * *
Kremlius iširo.
Teliko žvaigždė šventa
kiekvienam slavui.
* * *
Senas kurtinys
išlenkė gražų skrydį
vasaros ore.
* * *
Kankins benzinas,
nors ugnys išsivaikščios
kas sau – pražilę.
* * *
Kada tu būsi
sušalus -
kiaurai masažas.
* * *
Vakarą juntam,
galvoju, masažuosi
šilta kaip nori.
* * *
Seilių atakos
plius minus tiksliai taikos
į tą ašarą.
* * *
Ašara – kalnas.
Skaidriai gyvena lapuos,
ežerus džiausto.
* * *
Vėtra pagaili
tik ežero veidrodžio,
kelio skaidriausio,
kelio per kalnus.
* * *
Toni, tonikas,
giedraputis lūpdažis,
bučinių laisvė.
vietoj obuolių.
* * *
Kas gi tas vanduo?
Ypač bangos pasenę
tyloj rusena.
vietoj obuolių.
* * *
Žuvytės šūvis
aukščiau aukso
užkasto trobelėj, ateities.
vietoj obuolių.
* * *
Lietus pragydo,
vizijos sklinda slidžios
tamsoj darytos.
vietoj obuolių.
* * *
Tamsos dviratis,
Grįžulo Ratai grįžta
grįstu dangumi.
vietoj obuolių.
* * *
Niekas negrįžta,
bokšto stiklas išdaužtas,
aš išbaidytas.
* * *
Bokštas papuoštas
juodų angų vėriniais
ir juda aukštai.
vietoj obuolių.
* * *
Ir poryt pavyt
sparnus, bloškusius žemyn,
niekam nepavyks.
vietoj obuolių.
* * *
Man pavyksta
dangun pasikelt srove,
gėrio išsemta.
vietoj obuolių.
* * *
Kabintis jaunystės
terūpi senam
klystkeliui.
vietoj obuolių.
* * *
Iš kur toks didelis
melsvas apvalumas
pričiumpa namus.
vietoj obuolių.
* * *
Balsasvėl kruta -
gajesnės rankos vamzdis
bus palaidūnas.
vietoj obuolių.
* * *
Nubudo skylėj –
iš kur salė apvali –
kurmis suklusta.
vietoj obuolių.
* * *
Man galvą suko,
susuko – kryžius kalė
varnų kosuliuos.
vietoj obuolių.
* * *
Sniego trobele,
tu be krūtinės žalia
riaumoji skrydžiuos.
vietoj obuolių.
* * *
Pasekmė guvi -
perskaičiau garsiakalbį
iš to spindulio.
vietoj obuolių.
* * *
Spindulys kiauras,
skeletas žalias auga
vietoj obuolių.
* * *
Meilės iš sykio neįkąsi -
vien mįslės
kančias išvalys.
Atgal
