Poezija
01 20. Viktorija Kurakevič – poetė, rašytoja, fotografė…
Birutė Silevičienė
Apie mielą ir nuoširdžią Viktoriją Kurakevič galima pasakyti daug: Lietuvos kaimo rašytojų sąjungos, „Gildijos“, Tarptautinių rašytojų sąjungos narė, kūrybinga, taktiška, įdomi pašnekovė. Įsiminė man jos ištarti žodžiai: „Kai būnu Vilniuje, Trakuose, pasiilgstu savo gimtinės, bet kai grįžtu gimtinėn, po dviejų dienų jau galvoju apie Trakus ir skubu į namus. Aš turiu dvi gimtines!“ Taip pasakiusi Viktorija nusišypso. Norėdama geriau pažinti Lietuvą, ji domėjosi jos istorija, išmoko puikiai kalbėti ir rašyti lietuviškai. Jos sūnus taip pat be akcento lietuviškai kalba. Mes maloniai su juo pabendravome telefonu, pasidžiaugėme, kad Viktorija, išleidusi knygą rusų k., išleido ir lietuviškai, knyga vadinasi „Dvi žemės“. Tai padarė iš visos širdies. Gražūs eilėraščiai apie Lietuvos ir Pskovo žemes, jų istoriją, sujungusią kunigaikščių laikais.
Poetė, fotografė Viktorija Kurakevič Trakų žemėje
Viktorija lankosi muziejuose, bibliotekose, fotografuoja renginiuose, dalyvauja Lietuvos kaimo rašytojų sąjungos renginiuose, almanachuose, „Ūkininko“ žurnale spausdinami jos eilėraščiai.
Savo veikla nusipelno dėmesio ir dėkingumo. Renginiuose turi ką papasakoti ir kuo nustebinti kitus. Jos kuklumo negalima nepastebėti ir neįvertinti.
Mano gimtadienio šventei Viktorija man įteikė pluoštelį eilėraščių, skirtų vaikams. Mielai jais pasidalinu ir su „Lietuvos aido“ skaitytojas. Ilgais žiemos vakarais leiskite ir vaikučiams paskaityti.
Alaviniai kareivėliai
Skiriu savo sūnums Sergejui ir Viktorui
Pas mane augo berniukai
Ir mėgo jie knygeles:
Perskaitė ne vieną,
Įdomias – apie karą.
Čia nereikia stebėtis,
Reikia juos stengtis suprasti.
Juk visur kariaujama,
Visos kartos karą žaidžia.
Todėl mano berniukai,
Perskaitę tokias knygas,
Tvirtai sau nusprendė:
Amija reikalinga namuos.
Aš tik komandiruotėn,
Jau šaukia: „Kareivių dėžę
Alavinių gauk,
Karininkų nepamiršk“.
Pirkdavau „Vaikų pasaulyj“
Tai, ko manęs prašė –
Alavinius tuos kareivius
Veždavau vaikams.
Jų turėjo jau pakankamai,
Vis tiek šaukdavo vaikai:
„Kad laimėti mūšius,
Armijai reikia saviškių“.
Čia tokia padėtis –
Skirtingi jų tikslai.
Ir todėl skirtingai matyti.
Vyresnysis sūnus – galvočius, strategas,
Jaunesnysis – mįslingas statybininkas.
Vyresnysis, gulėdamas ant kilimo,
Galėjo valandomis žaisti
Ir spręsti savo uždavinius,
Nesitikėdamas sėkmės,
Iš bet kokios padėties
Jis sužaisdavo kovas.
Jaunėlis – visų nuostabai
Tiksliai statė sutvirtinimus.
Iš visko, ką rasdavo,
Bokštus, pilis sukurdavo,
Bet už tai atiduodavo be kovos
Tai, ką anksčiau pastatė.
Pažaidęs karą truputį,
Jis sukurdavo sprogimus.
Ir augo mano berniukai,
Skaitė naujas knygutes.
Nerūpėjo jiems kilimas –
Nauji laikai atėjo.
Aš kartą pasižiūrėjau
Ir kaltai nusišypsojau:
Abu guli ant kilimo,
Sprendžia viską iš eilės.
Jiems atsivėrė visos priežastys...
Dėl kurių vyro gyvenimas
Stipriai susijęs su kova
Ir, galbūt, ne viena.
Mūsų mieli berniukai,
Apie karą skaitykit knygas,
Galbūt nelabai greitai,
Šaliai tapsite ramsčiu.
Įsitikinimų neslėpsiu –
Jums į eiles didvyrių.
Tiktai naujas karas
Visiškai žmonėms nereikalingas.
Pavėlavęs pavasaris
Kovas. Orų – nesuprasi,
Reikia viską priimti.
Kovą pešasi dvi stichijos,
Abi galingos ir smarkios.
Kovo mėnuo - įdomus,
Žiemos ir pavasario azartas:
Kas greičiau nugalės,
Savo laiką įtvirtins.
Vos žiema numeta šaltuką,
Pavasaris jai atsako – balos.
Atėjo diena – eilė pavasariui,
Naktį – viskas atvirkščiai.
Bet pavasaris spaudžia kaimynę,
Nusileidžia jai, bet retai.
Ir kovoj sėkmė įvairi,
Užtvirtinta savimi.
Mušasi mušasi dvi stichijos,
Abi galingos, smarkios,
Neišeina žiema šalin –
Štai tokia maišatis.
Vos saulutė pasirodė,
Ir pavasaris paskubėjo,
Ir lašeliai suskambėjo.
Bet... žiema išeis balandį.
Apsiniaukusi žiema
Saulutės nėra, ir dangus apsiniaukęs,
Viskas be džiaugsmo paniuro.
Iš kaimyno nuo vartų
Juodas katinas pasivaikščiot eina.
Ant medžių lapelių nėra,
Neišsiskleidė dar pumpurai,
O ant šakelių eile –
Juodi paukščiai tupi.
Juodas katinas sustojo,
Apsidairė, nusistebėjo,
Ir rimtai pagalvojo.
Jam kilo klausimas:
„Mes tikriausiai nepanašūs.
Nepanašūs. Na ir kas?
Juodumas, kaip ir mano,
Galbūt visgi mes giminės?“
Nerimaujanti vasara
Visą birželį mes laukėme vasaros.
Nubundame lyjant.
Jau vabalėliai nelando,
Net ir paukščių giesmių negirdėt.
Dangus apsiniaukęs aplink,
Šlampa paukščiai lietuje.
Nuotaika bloga,
Lietus dvigubai stipresnis.
Kur tu, saulute, sakyk?
Na, nors spindulėlį parodyk.
Apšviesk nors viršūnėlę,
Tokią mažytę erdvės.
Nepasakysiu, kad tai mažuma,
Mažai mums šilumos teko.
Mes laukiame raudonos saulės,
Ir pasisotiname lietumi.
Staiga erdvė pasikeitė –
Saulė pasirodė danguje
Ir gamta staiga visa
Pilnai pabudo nuo sapnų.
Stepių varpeliai
Pilkai mėlyni
Draugiškai išsirikiavo eilėje,
Bet tik kad neskamba.
Kiaulpienės pabudo,
Iš karto į saulutę pasisuko,
Ir žolės žalumoj aiškioj
Grožiu spinduliuoja karštu.
O ramunės, o ramunės,
Ištiesino savo garbanas,
Draugiškai saulutę sutinka,
Ir galveles kraipo.
Visur uždainavo, sužibėjo,
Suskambėjo žaisme,
Džiaugias senas ir jaunas –
Štai toks dabar išdėstymas.
Mums be saulės – niekur,
Saulės nėra – visiems bėda,
Jeigu vėl bus lietus,
Saulutės vėl lauksime mes...
Virš ežero
Mūsų ežere maudynės,
Pašaliečiai suka kūliais,
Juos vėjas muša, banga supa,
Jie jos nepastebi,
Jie ant keteros tos bangos.
Jie nardo ten ir čia,
Ir po banga jie plaukia.
Aš juos stebiu seniai,
Jų atrama juoda,
Virš galvos skarelė balta –
Gražus nėrimas ir labai drąsus.
Jis žuvį greitai sugriebia,
Ir su malonumu ryja.
Ruduo
Diena tapo trumpesnė, naktis pailgėjo,
Šaltukas truputį iš ryto.
Matosi, kažkas pasikeitė:
Matau, kad į mokyklą skuba vaikai,
Vorai užsispyrę audžia tinklus,
Lietutis dažnai stogus daužo,
Nuolat laukiam saulės spindulių,
O vasaros pyktis mūsų pamirštas.
Ruduo mums dėkingas už vasarą,
Kvėpuojam laisvai ir labai lengvai.
Gamtos daina dar nebaigta,
Iki šalčio juk dar toli.
Žaluma medžių dar nesibaigia,
Negeltonuoja prie namų žolė,
Bet kodėl darosi aišku:
Ruduo šiandieną teisėtas.
Draugystė
Mano bute – katinas.
Draugaujam mes daugelį metų:
Dažnai mes žaidžiam kartu,
Mes vienas kitą suprantam.
Ir šiandieną, kaip ir vakar,
Žaisime naujus žaidimus.
Aš sugalvojau ėjimą gerą:
Įsodinti katiną į kaliošą.
Katinas, tikras nenuorama,
Tiktai aš po pietų
Savo katiną pamatysiu,
Prisėlinsiu prie jo arčiau.
Štai ir jis. Priėjo, miaukia,
Man į delną nosį bedžioja.
Tik kaip jį suprasti,
Ar nori jis žaist su manim?
Nusprendžiau, kad katinas sutinka,
Mano planas jam neaiškus.
Kaip dabar elgtis? Nuo ko pradėti?
Kaipgi mums žaisti kartu?
Aš sugauti katiną stengiaus,
Jis ant pečiaus atsirado,
Į akis keistai man pažiūrėjo,
Atsirado prie slenksčio,
Aš – už jo, o jis – už durų,
Nesugauti jo dabar.
Bet pažiūrėkite! Katinas susiprato,
Pats atsisėdo į kaliošą šitą.
Ar galima išpildyti troškimą
Be tokio supratimo?
Ledinis lietutis
Dargana, dargana!
Štai ką pateikė gamta:
Iš viršaus – lietus, apačioj jau ledas,
Ant kelių – čiuožykla.
Ant medžių pasipylė lietus
Ir šalčiu užsitvirtino.
Iškart šakelės sulinko,
Lapai į ledinukus susisuko.
Beržo kamienas pakrypo,
Pasisupo, įlūžo,
Ir pusiau nulūžo.
Liūdna tai matyti mums.
Juk medžiai tai gyvi:
Buvo gražūs, dideli,
O dabar jų visa eilė
Puselėmis riogso.
Visi krūmai sužaliavo:
Suvaitojo, suskambėjo,
Ir krištolinis šis skambesys
Girdėjosi iš visų pusių.
O šermukšniai, o šermukšniai,
Virto stebuklingais ledinukais,
Ir ant šakelių kabojo,
Varpeliais skambėjo.
Taip aplink gražu,
Ledo tai stebuklas,
Mes juk mylim gamtą gyvą,
O ne ledo karalystę.
Tris dienas visa tai tęsės,
Bet dargana pasikeitė
Ir atėjo kankynei galas –
Visi atsikvėpė lengviau,
O mano sieloje liūdesys:
Man beržų labai gaila.
Iš rusų k. vertė Birutė Silevičienė
Atgal
