Poezija
01 17. Nikolajus Gerasimovas – poezijos akademijų mokslo narys
Birutė Silevičienė
Apie Nikolajų Gerasimovą galima kalbėti daug: puikus dailininkas, poetas-lyrikas, rašytojas, pavyzdingas vyras, namų šilumos saugotojas, daržininkas, sodininkas, geras tėvas sūnui...
Rašo eiles apie meilę, jų niekada nepritrūksta žmonai Allai, bendraminčiams dažnai dovanoja knygą ar skiria eilėraštį be progos...
Visada draugiškas, paslaugus, kūrybingas, tai atsispindi jo išleistose poezijos knygose, straipsniuose rusiškuose almanachuose. Jis – a.a. poeto Aleksejaus Kutkino darbų tęsėjas. Literatūriniame susivienijime „Vingis“ - leidžiamų almanachų redaktorius. Čia spausdinama „Gildijos“ narių kūryba: proza, poezija, dailė. Gražūs „Vingio“ viršeliai, kuriuos piešia Nikolajus – Lietuvos kaimo rašytojų sąjungos narys, „Gildijos“ narys, Tarptautinės rašytojų sąjungos narys. Pareigų daug, tačiau kiekvieną minutę jis gyvena poezija.
2015 m. linkiu jam sveikatos, laimės ir meilės. Tegul būna metai prasmingi, kupini džiaugsmo ir sėkmės. Daugiau šypsokimės ir sakykime mielus žodžius artimui, šeimos nariams, ir dėkokime Kūrėjui už mintį, žemės grožį ir mums duotą gyvenimą. Būkime visi laimingi, apkabinkime žmogų, jį paguoskime ir padėkime: pasaulis bus gražesnis, o ir mes patys jausime palaimą.
„Lietuvos aido“ skaitytojus supažindinu su Nikolajaus Gerasimovo eilėraščiais.
Laiko žingsniais nematuoju
Aš žingsniais laiko nematuoju.
Mano meilė eilėraščiais gimsta...
Su ja sekundėmis gyvenu
Ne fantazijose, o tikrovėje!
Myliu ją, draugus nerimstančius,
Patikimus, ištikimus ir nepavergtus.
Likime, garbėje, sunkią valandą,
Ugnimi vilties uždegančius mus.
Aš savo skausmą nuo visų slepiu.
Svajoju, kaip visada, bet žinau:
Po nevilties šviesa pas mus ateis,
Ir kažkas laimę suras.
Žvaigždžių skeveldros...
Žvaigždžių skeveldros tavo akyse
Spinduliuoja meilumu ir švelnumu.
Žvaigždynas jausmų tavo žodžiuose
Nauja spalva nuspalvina sielą.
Vėl tavų blakstienų teptukas –
Staiga šiluma palies širdį.
Tik su tavimi aš galiu suprasti,
Kaip man laimei atverti duris.
Tu – šviesa rytinės aušros
Nuspalvinsi mano liūdesio šešėlį,
Kad kibirkštys laimės ir meilės
Joje niekada neužgestų.
Su tavimi viena galiu apglėbti
Kosminio pasaulio platumas.
Ir pabandyti jose sugauti
Visą tai, kas taip nepastebima.
Dangiškas vandens naktinis tolis
Taip mane vilioja į savo verpetą.
Tavo gražių akių liūdesys
Man dovanoja porą sparnų už nugaros.
Juose gylis: aš tai sklandau,
Tai staiga skęstu bekraščiame pasaulyje.
O kas gi žinojo, kaip myliu
Gaudyti šilumą jų mielame žvilgsnyje.
Įsitikinęs...
Įsitikinau, geresnės už tave nėra!
Ant tavęs užkrito Balto Pasaulio
Spindulys šviesulio jūros audroj.
Tu, kaip pavasarinio griaustinio žaibas.
Tavo likime aš svajoju būti,
Tikiuosi, galėsi tu suprasti,
Kad ritmu galėsiu kalbėti,
Ruošti, padėti, mylėti.
Rašau aš prozą ir eiles.
Ir gyvenimas mums kartu ne „chi chi“!
Atvirai, dosniai dėl tavęs aš kvėpuoju.
Įsitikinus būk, aš nesibaiminsiu.
Mano širdžiai tu labai gera,
Pagalvok gerai, neskubėdama
Ir žinok, kad apmiršta kraujas širdyje,
Tave mylėdamas aš dovanosiu meilę!
Ne, ne fantazijos, tai ne pasakos.
Draugų patarimų neklausiu.
Tavimi gėriuosi, tavimi aš kvėpuoju!
Aš būsiu laimingas, kad „mano amžiuje“
Kartu su manimi būtų Žmogus.
Švelniai šnabždėtų: „Myliu tave, mielasis,
Tu pats šauniausias visame pasaulyje!“
Mes šokame sapne
Vėl mes sukamės lėtame šokyje.
Tai valsas, mes nenuobodžiaujame.
Su tavimi mes šokame sapne.
Ant peties uždėjai ranką man...
Patikimai palenkei galvelę į mane
Ir širdis suspurdėjo, stipriau daužosi.
Tu tyliai, švelniai šnabždi man,
Nuo žodžių degu kaip ugnyje...
O ne, mylimoji, ne mano jėgoms...
Tame šokyje švelnių garsų lietus...
Tą meilės muziką niekaip nenutildyti,
Kaip ir meilės gaiso neužgesint.
Mes dviese šokam lėtai,
Ir po išsiskyrimo su tavimi liūdime:
Tu stipriai prisiglaudei prie manęs.
Mes šoksime, bet ne sapne.
Visi žmonės beginkliai
Meilėje visi žmonės visai beginkliai.
Mylintiems norisi taip reikalingiems būti.
Tegu mūsų sielose būna šviesa –
Juk nieko vertingesnio pasaulyje nėra.
Mums reikia visiems dovanoti šypsenas,
Nebus juk klaidų tame:
Ir atvirai išmoksite atleisti,
Kad bloguoju savęs nepamesti.
Šiame pasaulyje mes neamžini...
Ir būkite, žmonės, nerūpestingi,
Kada jūs baratės, pabaigoj
Švelniai sakykite: „Aš myliu!“
Tave aplankė meilė...
Tave aplankė pirmoji meilė...
Ir nuo ligų tyliai mirštanti,
Palaiminai kūrybai
Ir naujiems jausmams,
Mylėti, kurti ir, kartumo nežinant,
Pasinaudosiu aš teise,
mieloji, pilnai.
Aš padovanosiu dėmesį ir rūpestį
Kad tu, kaip buvai jaunystėje
įsimylėjusi,
Laikytumei namuos
aiškią giedrą,
Džiaugsmas spindėtų,
neužmirštuolių akyse.
Tave tegu puošia
miela šypsena,
Kad visada tekėtų
meilės upelis
Pageidavimus vykdytų ne
auksinė žuvelė.
Dangiška ašara...
Man dangiška ašara nukrito nuo blakstienų,
Tarsi bučinį
atnešė su savimi
Ir kažką tai švelnaus,
kaip kad tu pasakei,
Nusirito nuo blakstienų,
su savimi nusinešei,
Apsižvalgiau, apvedžiau
aplink aš žvilgsniu:
Nėra nieko aplink, juk nei vienos sielos,
Bet, kažkas šnabžda į ausį:
„Tu man ir šalia,
savo eilėraščiais tu
man tai pasakyk“.
Naroč ežeras
Daug ežerų yra Baltarusijoje,
Na, o smulkių – jų ir nesuskaičiuoti!
Bet yra nuostabus ežeras šalia Lietuvos,
Ten – grožis, sielos ramybė.
Gulbės pakiliai slysta vandeniu,
Ne, nepamatysi tokio niekur!
Pakrantėje ievos auga,
Antys, vėžiai vandenyje čia gyvena.
O virš plynės sklando gervės –
Skelbėjos ištikimos ir švelnios meilės.
Tie, kas atneša gerą naujieną,
Džiaugsmą žmonių namuose – nesuskaičiuosi.
Šis ežeras Naroči vadinas,
Daugelio sielose, širdyse atsišaukia...
Ir naroč – mergaitės gražuolės:
Raudonis veiduose, gražūs sijonai.
Darbe pavyzdingos, ištikimos, švelnios,
Dangiškai bekraštis akių mėlynumas,
Pasitempusios, apypilnės, taip pat vidutinės.
Kuo naudingos? Pačios pasakys.
Myli, taip myli! Siela ir širdimi...
Ugnimi apdegins arba kaip pipirais.
Ištikimos, garbingos tos mergaitės:
Darbe, meilėje – reikalingi joms vaikinai.
Ir per Joną, Kupolės dienoj
Žmonės dvasia nepuolė.
Krantinėje vainikus pina,
Draugiškai į ežerą meta...
Ir jie plaukia, plaukia, plaukia,
Visus romantiškai kviečia.
O kai čia tamsa,
Dangus lėtai raudonuoja.
Uždegami laužai,
Šokinėja kibirkštys,
Nuo laužų šviesėja krantas,
Ten dega žagarai ir viržis.
Poromis susiėmę už rankų
Puolant šokinėja per laužą –
Šviesa jaunų metų,
Šokti, porai niekai.
Atsiliepia skambiu aidu
Dainos, pokštauja ir juokiasi
Visas linksmas ratelis.
Linksminasi visa liaudis
Naroč – ežeras didžiulis,
Tapyba, šventa.
O kokia čia gamta:
Oras, visa platuma dangiškame akiratyje.
Krantas smėlėtas, nestatus.
Auksinė saulė šviečia.
Platumoje vandens – nematyti krantų,
Ir Baikalui matyt
(gali būti, net apmaudu),
Ežeras, na, kaip didžiulė jūra.
Sklando žuvėdros erdvėje,
Vasara, gulbių šeimos,
Netoliese gervės,
Gandrų ir kitokių paukščių...
O kokios lakštingalos?
Visi gieda savo giesmes.
Nerimsta iki nakties,
Tik vos vos pailsi,
Pradeda vėl giedoti.
Kartu kaip man nedainuoti?
O kokie čia žaibai?
Kaip pasakoj įkarštyje paukščių,
O dar ir vakarai...
Ne, ne veltui sklinda gandai!
O dar vaikams, suaugusiems
Dėl paprastų, lieknų ir storulių
Sanatorijos pastatytos.
Apie jas daug kalba:
Kad puikus gydymas,
Ir maistas geras,
Ir nebrangus gydymas,
Gerumas ir pagarba.
Atvažiuokite, netingėkite,
Į transportą greičiau įsėskit.
Atvažiuokite: Naroč laukia,
Jūsų darbai nepabėgs!
Iš rusų k. vertė Birutė Silevičienė
Atgal
