Poezija
12 12. Troškulys
Algirdas Kavaliauskas
Pavasario žiedams mirgant vėjyje,
Skambant meilės ir spalvų simfonijai,
Su atlapota karščiui ir audrai krūtine,
Atėjai susitikti su laime pasalūne.
Motina šlavė į saulę taką ir seniai su saule susiliejo.
Senelis įkėlė į koplytstulpį medinę saulę –
Karšta kaip dykumoj, vienkiemyje prie skardžiaus,
Ir trokšti vandens lašo iš artimųjų saujos.
Vilčių skeveldras savo kūnuos nešam,
Sapnuojam ne save, ne kitus, o vaikus.
Kas gi paklaus: gal pavargęs, gal alkanas,
Ar patars aplenkti neapykantos ir pykčio akmenis.
Močiutės duona ant stalo po lininiu rankšluosčiu garuoja.
Pasisotink, atsiriek senelio peiliu aštriuoju.
Daug matyti aplinkui pėdų,
Tavo protėvių paliktų šviesų,
Kurių gyvenimas tau dainą palieka.
Nuo slenksčio pasiimk žodžių neištartų
Ir gėrio šilumą, ir meilės jėgą.
Dar nežinai, kad nuolat atsiranda vienas,
Klejojantis mirtim.
Galvoji kaip visi– tik ne su tavim...
Visą kelią tu geri ir trokšti,
Tėviškėje ieškai to, ko neprarasi.
Ateik, ant skardžio po liepom žalčiuką rasi,
Ir senelių ąsotį, sklidiną kvapnaus pieno...
Atsigaivink protėvių vėsa – meile ir šviesa.
Gerk lėtai, neskubėk, gyvenimo valandos trumpos.
Tik nepamiršk pirmo gurkšnio žalčiukui nulieti.
Daina gal palies neužgijusias žaizdas –
Tai troškulys žmogaus kraujyje.
Amžiais gerk: už save, jį, mane...
Amžinai
Sodinau medelį, kad išaugtų ir dangų paremtų,
Kad mažas berniukas lig saulės pakiltų,
Kad gintarinėm akim pamatytų,
Milžiną ąžuolą ir vėją pavytų.
Nuo neteisybės ir skausmo pajuodo širdis
Ir kraujas juodas, kaip gruodžio naktis.
Kažin kur dabar laisvė šaukia jį vardu,
Kaip šaukdavome mes visi kartu.
Sugrįžk, paimk dar kamuolį, rankas ištiesk –
Nusivylimas, kartėlis į žemę nuvarvės.
Kiti niekšybės pakartoti neišdrįs –
Ir taip kraujuoja ilgesys.
Nebylios dienos, pritilo vėjas –
Džiaugsmas suakmenėjęs.
Pasakyk išrankiam likimui savo:
Kaip ten kas bebuvo – viskas tavo.
Ar atleisi man, aš nežinau,
Kad užuovėja per vėtrą nebuvau.
Nebešauks klajoti tolimi keliai,
Pailsėk dabar jau amžinai.
Kartą
Visi išsinešam amžiną vaikystės paveikslą su brangiais veidais,
Su nepakartojamais peizažais ir mįslingais keliais,
Su išaugusiais batukais, rūbeliais, viltimis ir svajone.
Su vežimais dulkėtame kelyje ir šienpjovių daina.
Išeinam, prisimindami akis, sugėrusias mūsų nerimą ir baimę,
Įsidrąsinę po visą pasaulį ieškom savo laimės.
Sugrįžtame su meile ir klaidom – ir kitų, ir savom.
Prie seno namo daužosi durys, langinės ir vėjas unkščia šunimi.
Kaip skauda aistrų įtempti jausmai, neišmanai, kas darosi su tavimi.
Matai tėvų siluetą, jauti kaip dūžtančiais saulėlydžiais svaigina jazminai.
Jausmai kaip medžiai įsisiūbuoja...
O ilgesys blaškys ir ves
Per rūką, nežinią ir tolumas sugrįžt pro šias duris,
Kur pasitiks krosnies kvapas šiltas, kaip artimo žmogaus,
Išgirsi sienas, stalą su suoleliu, klausysiesi kaip šeimos varpas gaus...
Ištikimos širdys supras, kad kiekvieną pasirinkti keliai šaukė,
Bet vilsis ir lauks, kad skardės laukai. kad papieviais ir sodu
Vėl bėgios basos, nubrozdintos nutrūktgalvių kojos.
Mūsų kantrios šaknys, ir kantrūs mes
Iš meilės ir laiko nusikalę grandines,
Laikančias prie šios žemės – mūsų likimo.
Išdalinę prakaitą ir jėgą, į naktį išeisim, pro tylinčią
Prie vartelių kantriai laukiančią širdį mylinčią,
Kurios kraujyje žydi pavasariai, kad kartą pajaust galėtum
Iš kur ta stiprybė, kad kraujas gyslose nesuledėtų.
Gerumu ji kalbina, nerodo tėvams vaikų kryžiaus kelius.
Išlaiko ant prarajos tilto tarp anapus ir šiapus.
O krūtinę taip gniaužia lyg iš šalies matant gyvenimą savo,
Jog nebesupranti ar tu apgavai, ar tave kas apgavo.
Ir tiesos troškimas kelyje, kuriuo einame tik vieną kartą, tikimės – į viltį,
Ir tik vieną kartą girdime mįslingus varpo dūžius – savo širdį.
Atgal
