Poezija
11 25. Poezijos versmių šaltiniai...
Aleksandras Šidlauskas
Niekas šiandien negali pasakyti, kada buvo parašytas pirmasis eilėraštis. Tikėtina, kad tai buvo atsitiktinė rašančiojo pastanga kažką ir kažkaip naujai pasakyti. Matyt, tiktai sau. Apie visą žmoniją, žinia, tuomet nebuvo galvojama. Tai turėjo būti prieš keletą tūkstančių metų, kai Mesopotamijoje, tarkime, vienas vergvaldys, o galbūt vergas, grožėdamasis dykumos gamtovaizdžiu ir pagautas geros nuotaikos prakalbo savais, jautriausiais žodžiais apie saulę, žmogų, dykumą, vakarą... Galvokime, kaip norime, bet poezija ilgainiui tapo pačiu populiariausiu grožiniu tekstu, o himnai, odės, giesmės, epiniai pasakojimai pradėti eiliuoti dėl to, kaip teigia literatūros žinovai, kad lengviau būtų įsiminti „Bardų“ dainavimą ar dejavimą, giedojimą ar deklamavimą.
Įdomi žmogaus prigimtis, duota garsiakalbės gamtos ir gyvenimo subrandinta. Ji ėmė reikštis kūrybiniu žodžiu, kaip šiandien reikėtų ištarti. Gamtos stebukladariškumas kėlė, kelia ir kels daugybę klausimų, į kuriuos dar neatsakyta, tik susimąstyta.
Šiandieninė dvasinė žmogaus patirtis atskleidžia didįjį kūrybingumą įvairiose kultūros (meno) srityse. Jeigu turėsime galvoje tiktai poeziją, tai pastebėsime, kad ji stebina savo įvairiažodiškumu, metaforų sudėtingumu, asociacijų vingrumu, tradicijų išplėstumu, lyrine tikrovės atskleistimi. Ar tik apie lietuvių poeziją norime kalbėti, ar remiamės pasaulio poezijos savastimi? Taip, reikia kalbėti apie poeziją apskritai.
Žmogaus kūrybinės ribos nei aprėpiamos vienu glaistu, nei išmatuojamos vienu matu, nes žmogaus vidinis pasaulis kol kas jokiais matmenimis neapibrėžiamas. Šis pasaulis praskleidžia uždangą, kai sukuriama novelė, sonata, paveikslas, drama, šokis. Šį meninį pasaulį priima ir pripažįsta žiūrovas ar klausytojas, kuriam naujasis kūrinys tampa savastimi, asmenine patirtimi, grožio etalonu. Žmogus, kaip asmenybė, ne stagnuoja, o keičiasi dėl daugio aplinkybių. Bet nepalikome poezijos nuošalyje, nes seniai yra pripažinta (apeliacinių sprendimų mene nereikia), kad poezija ir muzika – tai pačios giliausios, sudėtingiausios ir išraiškingiausios dvasinės kūrybos formos, užgimusios žmonijos civilizacijos priešaušryje.
Poeziją, regis, skaito tiktai tie lyrinio teksto mėgėjai, kurie yra dėmesingi žodžiui, poetiniams įvaizdžiams, tradicinei eilėdarai, nevengdami ir modernesnės poezijos formų. Poetų stilistinės manieros kinta priklausomai nuo visuomenės dvasinės potencijos, nuo piliečių raštingumo ir nuo skaitytojų dėmesingumo. Būtų prasminga bibliotekose atlikti tyrimą: kas Lietuvoje skaito poeziją ir palyginti tai su visais bibliotekos skaitytojais. Tikėtina, rezultatas būtų apgailėtinas. Poezijos knygų tiražai yra minimalūs (400-600 egzempliorių), o knygynų lentynose dūla šūsnys neišpirktos poezijos, knygų. Iš fantazijos srities! Pakaktų vienos nedidelės bažnytkaimio vidurinės mokyklos, kad visos vienos poezijos knygos tiražas toje mokykloje būtų išpirktas. Bandysiu „paieškoti“ tokios mokyklos, sugėdindamas visos respublikos lituanistus, kuriems poezija, seniai įsitikinau, kol kas nė motais.
Kiekvienas kiekvienos kalbos žodis yra ir giliaprasmis, ir daugiareikšmis. Priešingu atveju grožinė kūryba, ypač poezija, seniai būtų atsidūrusi ant išnykimo ribos. Bet poezija, laimei, ne dinozaurai, o žodis vis dar „maitina“ ir „maitins“ literatūrą, kurios prasmėmis, regis dar niekas nenusivylė. Ir vargu ar ateis laikas, kai bus išsemtos visos žodžio (literatūra), garso (muzika), spalvos (dailės), judesio (šokis) galimybės. Buvo manoma, kad poezijos žodis jau prarado įtaigą, kad šiame žanre radosi stagnacija ir kartojimasis. Tiesa, žodžiai kartojasi, bet jų semantinės ir reikšminės prasmės eilėraščio eilutėje kinta. Maždaug, nėra poeto – vakar ir šiandien, kurio poezijoje nerastume tokių žodžių, kaip „saulė“, „jūra“, „žemė“, „grūdas“, „motina“, „vėjas“, „jaunystė“, „duona“, „upė“. Jie yra kone kiekviename poezijos rinkinyje, bet šie žodžiai vis pavartojami kitokiame kontekste ir jų poetinį įtaiga prasiplečia, o lyrinė spalva suintensyvėja.
Tai nelengva įrodyti, nes reikėtų gilios literatūrologinės studijos, kuri duotų konkretesnį atsakymą. Moksleiviai, literatai, pabandykite atsakyti į tokį klausimą! Nebūsite „naujo“ pasaulio atradėjai, bet tikrai tapsime mano bendraminčiais. Nenoriu būti šaukliškas pranašas, bet noriu rasti pritarėjų. Lietuviškas žodis turi teisę poezijoje gyvuoti amžinai, kaip yra amžinas gyvenimas.
Lietuvių poezijos meninės aukštumos jau seniai yra pripažintos. Tiktai gūdusis pokarinis dešimtmetis buvo pati didžiausia poezijos juodoji „Skylė“. Tuomet bet koks jausmas, buvo visiškai nuslopintas, bet kokia asmeninė nuotaikų skalė buvo sunaikinta. Vėlesniais metais ideologizuota lyrika buvo visiems laikams pasmerkta, kaip partokratizmo apologetika. Poezija, kaip ir žmogus, iš absoliutaus dvasinio sąstingio ėmė vaduotis apie 1956–1958 metus. Kaip buvo nelengva vėl imti kalbėti nuoširdžiai, žmogiškai ir paprastai. Jokiu modernizmu dar nedvelkta, bet lietuviškas žodis lyrikoje pamažu pradėjo nusimetinėti sovietizmo užmautas kamanas ir komunizmo grandines. Poetai ėmė kvėpuoti tyresniu oru, prisiminta, jog yra brandus tautosakos žodis, jog buvo garsi neoromantikų epocha (S. Nėris, B. Brazdžionis, J. Aistis ir A. Miškinis) jog užjūriuose brendo moderniai koduojamas žodis (K. Bradūnas, L. Sutema, H. Nagys, A. Mackus, A. Nyka-Niliūnas). Nekalbėkime apie esminį tuometės poezijos atsinaujinimą, nes iki visiško išlaisvėjimo turės praeiti porą dešimtmečių. Tačiau ir vienas akmuo pamatan įdėtas jau sakė, kad namas pradedamas statyti ne pagal socrealistinius kanonus, o pagal poetinę sąžinę ir dvasinę patirtį.
Bepigu šiandien apie tai kalbėti, kai yra atsivėrusios visos žmogaus gyvenimo versmės, kai poetinė jaunuomenė gali tvirtai stovėti ant V. Bložės, J. Juškaičio, M. Martinaičio, J.Vaičiūnaitės, J.Marcinkevičiaus, S.Gedos ir T.Venclovos lyrinės žemės. Skaitytojas dabartinėje poezijoje nori rasti ir suranda ne dogmų ir postulatų kanonus, o laisvojo žodžio laisvą raišką. Tegul dar pasiblaškoma postmodernizmo akivaruose, tegul dar verlibriškas žodis, nesuvaldytas nori aprėpi neaprėpiamybę, bet žodžio skaidra, metaforos gilmenos, asociacijų vingiai, sakinio ir poetinio kalbėjimo sklaida liudija poezijos visuotinumą ir europietiškosios patirties gylį, ir lietuvių poezijos istorinį tradiciškumą. Skaitytojas lyg vėjo blaškoma vėtrungė ėmė klaidžioti šiandieninės lietuvių poezijos laukymėse, kartais nesiorientuodamas, kur glūdi tikrosios „požeminės“ versmės. Poeto apnuoginta širdis, anot V. Mačernio, yra svarbiausias šaltinis, galintis nuraminti troškulį ne vienai poetų kartai. Niekas negali nuspėti (tokie spėjimai primintų populistų politikų svaičiojimus apie rytdieną be argumentų ir pačios paprasčiausios logikos), kokiais keliais nueis rytojaus poezija. Antra vertus, o kam to reikėtų, nes dabar ne orakulų laikai.
Žodis – svarbiausia poezijos „duona“, kuri pamaitina bet kokios stilistinės manieros poetą. Prigimties duotybė skatina kūrėją savo žodį išmokti kalbėti savitai ir įtikinamai. Tai didelio talento požymiai, laiduojantys sėkmę tiek tarp skaitytojų, tiek pačiam literatūros procesui. Skaitytojas, deja, šiandien labiau domisi poezijos turiniu, ieškodamas tiesioginių tikrovės atspindžių ir betarpiškų gyvenimo atspalvių. Rodosi, kad taip ir turėtų būti, bet vien šituo poetinis tekstas negali „misti“. Skaitytojas, matyt, pamiršo, kad poetas yra žmogus – asmenybė, kuris pasaulyje ieško naujų spalvų, o žodyje – atspalvių.
Poezija – tai gyvybingas vanduo, tai jausmo išlydžiai, emocijų proveržiai. Poetas yra žodžio vergas: prasmių ir simbolių ieškotojas, sąvokų plėtėjas, loginio pasaulio rekonstruotojas. Poezija dažnai gali prasilenkti su logika (įprastine to žodžio prasme), nes logiškumas – nėra nesąmonė, o kitokia vaizdinija, sužadinanti ir mąstymą, ir jausmines skaitytojo pagavas.
Į poeziją įsiveržia jaunas žmogus, kupinas naujų emocinių pajautų ir noro pasigalinėti su gimtąja kalba. Poezija – tai aukštasis žodžio pilotažas, kai ir žaidžiama, žiedžiama ir žeidžiama, bet niekuomet neįžeidžiama. Rasti santykių tarp tikrovės ir vidinio poeto pasaulio – didžio talento žymuo, kuris rodo, kad žodis naujai įsavintas, kad eilėdara tarnauja jausmui, bet ne atvirkščiai. Tiesa, turinio ir prasmės sąlydis ir absoliuti simbiozė ne visiems poeziją kuriantiems paklūsta. Poezija keičiasi, kartais įmantrauja, bet stengiasi su žodžiu rasti bendrą kalbą. Jei pamiršome kalbėti apie metaforą, vadinasi, pražiūrėjome, tiksliau, pražiopsojome svarbiausią lyrikos aspektą, pamatinį dėmenį. Metaforinis mąstymas – sudėtingiausias gero (tikro) eilėraščio primatas, leidžiantis atskirti paprastą kalbėjimą nuo neįprasto, kai žodžių sąkabos ir jungtys kuria „naują“ pamatiškai kitokią tikrovę. Tiesa, dar vieną dalyką tarsi „pamiršome“ – nekalbame apie poetines asociacijas, potekstę, simbolius. Apie tai nekalbame ne dėl to, kad nežinome, bet dėl to, kad išprusęs poezijos skaitytojas labai gerai žino, kas yra poetas, poezija ir lietuviškas žodis.
Atgal
