Poezija
11 15. Nuo gimtojo slenksčio matosi toli
Kostas Fedaravičius
Lietuvos kaimo rašytojų sąjungos pirmininkas
Antanina Klimaitienė – originali poetė, lyrikė. Ji – skambių eilėraščių rinkinių: „Ramunių laukas“, „Laiko tėkmė“, „Rudens voratinkliai“ ir „Prie namų slenksčio“ – autorė. Kartu su kompozitoriumi Vilimu Malinausku išleido dainų rinkinį „Sidabriniai varpai“.
Gyvenimas jai skambino ne sidabro, o vargo geležiniais varpais.
Pokaris per jos būtį persirito spygliuotu volu. Vargo teko per akis: 1945 m. suėmė motiną ir brolį. Jie, iškentėję Panevėžio, Lukiškių kalėjimuose kraupias dienas, buvo ištremti į Vorkutą, duso Intos pragaruos. Antaninos tėvas slapstėsi. Rytojus paauglei buvo neaiškus. Ji labai norėjo mokytis. Slegiama vargo naštos, baigė Šeduvos gimnaziją. Gavusi vidurinio mokslo atestatą, negalėjo rinktis studijų ten, kur norėjo. Jai mokslo keliai į Vilnių ir Kauną buvo aklinai uždaryti. Gerų žmonių dėka įstojo į Šiaulių mokytojų instituto Lietuvių kalbos ir literatūros fakultetą. Apie kūrybą, nors rašė eilėraščius, nedrįso pagalvoti, nes tokios poetės to meto spaudai nereikėjo, nes ji buvo nepatikima.
Antanina Klimaitienė neužsidarė siaurame buities ratelyje. Ji siekė atkakliai mokslo žinių – sugebėjo baigti VVPI, dirbo Griškabūdžio, Sintautų vidurinėse mokyklose. Kaip poetė, ji aktyviai pradėjo rašyti ir spausdintis, atkūrus Nepriklausomybę. Jos eilėraščiai buvo išleisti atskirais rinkiniais, publikuojami žiniasklaidoje, literatūros almanachuose.
Gyvenimas poetės neatplėšė nuo žemės – lyrikė liko prie gimtinės slenksčio. Kūrėja prisimena takus, vedusius ją į gyvenimą, kuriame namų šviesuliai buvo tėvai.
Nors gyvenimas turi ypatybę rudenėti, bet rudens spalvos neuždengė poetės prisiminimų pynės. Tokioje šviesoje prisiminimų sruogoje atgyja Mamos, Tėčio, Senelės, Dukrų paveikslai. Taurūs eilėraščiai vaikaičiams, buvusių dienų draugams.
Poetės lyrinis subjektas neabejingas Lietuvos istorijai, jos tūkstantmečiui, lietuviškam žodžiui, zanavykų šnektai. Nuo namų slenksčio atsiveria gimtosios žemės panorama, atgyja baisioji Sausio 13-oji, pajuntama gerumo kaina, pavasario ritmas, laisvojo vėjo džiaugsmas, sugrįžta nutolę žingsniai, skaidrią ašarą išspaudžia tikras švelnumas, nes tik tėviškėje gali patirti, kad labiausiai jaudina į ją sugrįžimai. Lyrinio subjekto paletėje nesusimaišiusios gamtos spalvos, malonios vasaros naktys.
Giliamintės dedikacijos poetui Justinui Marcinkevičiui, profesoriui Juozui Pikčilingiui, šmaikščios gyvenimo pabiros, sakralūs eilėraščiai „Mano malda“, „Rožinio Marija“, „Šiluvos atlaiduos apsilankius“, „Kalėdų naktis“, „Kalėdos“, „Kėlėsi Kristus“, „Tėve mūsų“...
Poetės eilėraščiuose darniai skamba lyrinės gaidos, ryškūs gimtosios žemės vaizdai, kurie matomi iš tolo, tamsias praėjusio laiko spalvas apšviečia tikėjimo galia, skleidžianti gerumą. Poetė eilėraštyje „Privalai“ teigia:
Ateina gerumas,
Jausmų toks švelnumas,
Kai dėmesį, meilę
Suprasti gali.
Kai jėgos ir mintys
Pakyla lyg paukštis,
Kai skausmo bedugnė
Visai negili.
Nors Antaninos Klimaitienės gyvenime buvo ne viena bedugnė, autorė iš jų sugebėjo išlipti, tvirtai atsistojo ant gimtosios žemės ir joje dabar yra sava. Jos meninis žodis (poetė gimė Mažulių k., Radviliškio r.) – giedras kaip „Tėve mūsų“, sugėręs Aukštaitijos ir Suvalkijos spalvas.
Siūlau „Lietuvos aido“ skaitytojams tris autorės eilėraščius.
Takas
Tik akmenys, tik rupkelis ir žvyras:
Kasdien einu man skirtu takeliu,
Tyla ir sutemos, o kelias ilgas ilgas,
Bet gera man ir skųstis negaliu.
Kasdien matau, kaip keičiasi pasaulis,
Kaip saulė meta pluoštus spindulių,
O aš einu, skubu kasdien pro saulę,
Tik džiugesio pasiekti negaliu.
Tos mano dienos – tamsios ir miglotos.
Vienui viena – galulaukės akmuo.
Kurti tyla ir tuščias lauko plotas –
Tai ilgas kelias, vedantis namo.
Nutolo žingsniai
Tavo žingsniai seniai jau nutolo,
Ramunėlė paklydo rugiuos.
Groja smuikais žiogai ant atolo,
O tavęs vis dar grįžtant ilgiuos.
Ar sugrįši manęs palydėti
Takeliu, kur žydėjo linai.
Gal sapne ims alyvos žydėti,
Penkialapio ieškosim tenai.
Tavo juokas seniai nuskambėjo
Su purienos gelsvu žiedeliu,
Nors jaunystė nuskriejo su vėjais,
Bet tavęs aš pamiršt negaliu.
Vasaros pajuokavimai
Liepsnojo vakaras, paslėpęs saulę,
O štai naktis žadėjo vėl apgaulę,
Kad gros žiogai iki saulės grįžimo,
O šie smuikus ant smilgų pakabino.
Jau vasara paseno ir pavargo,
Su ja net obelys turi daug vargo.
Sveria šakas jau sirpūnai liepsnoti,
Pavasario žiedų apdovanoti.
O dekit, žaros, rudeninės, vaiskios,
Ir neškit – jau prinokę vaisiai!
Juk reik surinkti vasarinį turtą,
Ne laumių neštą, o pačių sukurtą.
Atgal
