Poezija
11 11. Lietuvos poetė Liudmila Olifson–Cerenia
Birutė Silevičienė
Poetė ir dainų autorė Liudmila Olifson–Cerenia kuria rusų kalba. Gimė Rusijoje, gyvena Vilniuje. 2012 metais jos kūryba buvo išspausdinta almanache „Vingis“. Tais pačiais metais išleido eilėraščių rinkinį“Vasilisa“, skirtą vaikams.
2012 m. priimta į Tarptautinę rašytojų ir publicistų asociaciją ir tarptautinę publicistų gildiją. Jos kūryba keletą kartų buvo spausdinta laikraščio „Lietuvos aidas“ puslapiuose.
Liudmila Olifson–Cerenia
Liudmila – taktiška, nuoširdi, miela poetė. Lanko lietuvių kalbos kursus, daug išmokusi, tačiau kalbėti lietuviškai dar nedrįsta.
Manau, kad Liudmila, pamilusi Lietuvą, pradės rašyti dainas ir eilėraščius lietuviškai. Rusijoje jos eilės graibstomos kompozitorių, turi išleidusi kompaktinių albumų. Šiuo metu ruošia eilėraščių ir dainų knygą, kurią žada netrukus išleisti.
Liudmila gražiai skambina gitara, turi gražų balsą, visuomet kruopščiai ruošiasi vykstantiems renginiams.
Noriu jai palinkėti būti drugeliu, kad žmonės jos kūrybą priimtų širdimi.
Baigia degti vakaro saulėlydis
Baigia degti vakaro saulėlydis
Auksiniame purpure dangaus,
O širdis sielvartaudama muša į ritmą
Ir užpildo saldžia aistra.
Priedainis:
Lapų šnaresys ir žvaigždėta naktis,
Dangus mėnesienoje, alyvų kvapas,
Gaila, kad greitai nusineša į praeitį.
Ši naktis, meilės žodžių pakartojimas.
Kaip mes norime vasarą sugrąžinti,
Šią mėnesienos naktį prisiminti,
Nesistengiant savęs apgauti
Tik susitikime visada svaigti.
O lietus vis lyja
Lietus vis lyja, barbena langą,
O už lango jau tamsu,
Lietaus beldime nesimiega man –
Vis galvoju tik apie tave.
Priedainis:
Man sukelia nuobodulį lietus,
Apkabina šalta naktimi.
Ateik pas mane, ateik greičiau,
Nuimk liūdesį, sušildyk šiluma.
Dviese su tavimi vaitojime lietaus,
Kai tyliai verkia išeinantis,
Išmesime sieloje buvusį liūdesį
Ir tegu lyja lietus, na ir tegu...
Aš myliu jūrą
Šėlsta jūra!
Aš prie kranto vėl ateisiu.
Jūros platybėje
Sukasi žuvėdros vėjyje.
O bangos šoka ir dainuoja –
Jos neturi ramybės.
Į krantą mušasi ir pavyduliauja
Vėjui staugiant.
Priedainis:
Jūra! Kaip nemylėti tavo ūžesį?
Jūra! Gaila išsiskirti su tavimi...
Jūra! Naujai nakties tyloj...
Jūra! Aš klausysiuos tavo bangų mūšos.
Į tą patį krantą ateisiu –
Šalia būti galėsim,
Siela virpa vėjuje,
Šaltis skverbiasi į kūną.
Aš noriu kartu prie tavęs būti
Ir dieną, ir naktį,
Tu dovanoji grožį, ramybę,
Nuostabą perlamutrinę.
Aplinkui muzika
O muzika skamba
Ir sielą džiugina
Skambesys eilėraščiuos, žodžiuos,
Svajonėse ir mano sapnuose.
Tai meilės muzika,
Iki rytinės Aušros
Ji glosto garsą,
Užgriebia sielą.
Kas kai ką kalba,
Liepia įsiklausyti,
Kad galėčiau aš klausyti
Jos visa, visada.
Ji skamba aplink,
Staiga laimę primins,
Tai šnaresiu, ką gi, tegu
Primins nuoskaudą, liūdesį.
Melodija visur,
Sausumoje ir vandenyje,
Aš gyvenu muzikoje
Svajonėse ir įkvėpimu.
Pamokymas apie kryžių
Sugalvojo kartą žmogus,
Kad labai sunkus jo likimas,
Ir, nenorėdamas kentėti visą gyvenimą,
Jis pas Dievą prašyti atėjo.
Pasakė, kad labai sunkus jo kryžius,
Ir per sunku jį tokį nešti,
Ir paprašė, kad Visagalis rastų
Kitą, mažesnį, kad lengviau būtų eiti.
Į saugomą vietą Viešpats jį įsivedė,
Ir pasiūlė, kad išsirinktų kryžių pats,
Ir, jei jis labai sunkų kelią nuėjo,
Nusprendė padėti jam toje bėdoje.
Pasakė, visus kryžius išmatavo jis,
Bet kiekvienas iš jų buvo vis sunkesnis.
Staiga pastebi jis jau paskui –
Paskutinį kryžių, stovintį prie durų.
Ir Viešpats jam tada pasakė:
„O gal pats lengviausias šis kryžius?
Imk jį, tavo geriausias akimirksnis atėjo,
Juk tai jis tavo, kurį tu čia palikai...
Svajonių gėlė
Ach, aguona! Gėlelė puikių svajonių
Užsisėjo duonos lauke.
Kaip nuostabiai žydi,
Kvepia maloniai iš toli.
Harmonija ir grožis,
Jų aromatų dvelksmas,
Nepasiekia tik storos drobės,
Kad perduotų man įkvėpimą.
Atlasiniai jų lapeliai
Spindi saulutės žaisme,
Gėlės dega kaip ugnelės –
Gamtą švelniai budina.
Tavo akys
Meilės laimingos akys,
Lūpose graži šypsena,
Spindi, kaip vasaros perkūnija,
Nuo meilės jausmų, jų pertekliaus.
Priedainis:
Kaip tavo akys mane žavi,
Juose matau švelnumą ir sielos šviesą,
Koks gilus, paslaptingas tavo žvilgsnis,
Aš prašau, jų ugnies negesink!
Visus laimingus išduoda akys,
Deginančios – juodos ir švelniai melsvos,
Žalios, kaip žilvitis,
Žydros, kavinės, bet kokios.
Man tavo akys žalios
Nepamirštamos kaip tavo šypsena.
Negaliu bėgti ir nuo meilės
Ir nesistengsiu net bandyti.
Paskutinis žiemos mėnuo
Štai įžengė į teisę paskutinis
Motulės žiemos – mėnuo,
Kovas ateis, neuždels,
Laukiam mes sugrįžtančio pavasario.
O žiemos pabaigoje pasivaikščiojimai,
Turgūs, mugės mus sukvies,
Ateis žiemos išlydėtuvės
Ir ji iš mūsų išeis.
Užgavėnės – šventė senovinė,
Kuri atėjo iš prosenelių pas mus,
Labai įspūdinga, linksma
Ir su šaltuku rytais.
Šią šventę pažymi
Su šūkiais, važinėjimu rogėmis,
Visi pavasarį sutinka gražiai,
Garsiai žvangučiai skamba.
Dainos, šokiai pagal armoniką,
Saulės simbolis – mūsų blynelis,
Visokius akivaizdus po truputį
Atsargiai atlankome kada ne kada.
Sūris, meduolis, pyragas su kopūstais,
Žuvis, blyneliai su ikrais,
Labai sotu, labai skanu,
Puotai mums nusileidžia kalnu.
Sūrinė praeis savaitė,
O po jos – Atleidimų diena:
Paprašysim visų atleidimo,
Nesiderinsime su tavo tinginyste.
Gitara, miela gitara
Gitara – ištikima draugė,
Su tavimi verkiu ir juokiuos,
Tu geriau už bet kokį laisvalaikį,
Su tavimi nebijau nuobodulio.
Priedainis:
Gitara, miela gitara,
Mes neišskiriamos daugybė metų,
Gitara, miela gitara,
Už tave ištikimesnės ir patikimos nėra.
Tavo sidabrinės stygos
Taip švelniai, ištikimai skamba,
Mano rankose sugeba išdainuoti:
Fokstrotą ir tango, valsą ir džiazą...
Apie ką prašau, apie tai papasakoji,
Ir nuraminsi kiekvieną kartą,
Meilės melodiją papasakosi –
Tu mums ją atliksi.
Pavėlavęs ruduo
Kaip greitai vasara prabėgo,
Dienos rūškanos atėjo,
Ir saulė pasimetė kažkur,
Dienos trumpos tapo.
Bet visgi ruduo auksinis,
Džiugina savo spalvom,
Gintarinė – spalvota aiškumą
Ji visa paskendusi lapuose.
Lapai sausi po kojomis
Šnara, einame kaip kilimu,
Skambindami rudens naktimis.
Vėjas plėšia lapus nuo medžių.
Ir paukščiai į tolimą kelią
Jau ruošiasi pakilti,
Perskris jie sienas –
Šilumoje tegu žiemą praleis...
Pora baltų gulbių
Dvi gulbės plaukia ežeru,
Jų plastika, laikysena žavi akis,
Pokalbį sielų veda,
Prabangi ši pora, be pagražinimų –
Slysta vandens paviršiumi gražiai.
Ir, galvas nulenkę, sveikina draugus,
Gražūs šie paukščiai, visų nuostabai –
Savimi pritraukia jie žmonių žvilgsnius.
Abu yra įsimylėję, tam nėra abejonių,
O ištikimybė ir atsidavimas – tai jų bruožai,
Mandagūs ir švelnūs jų santykiai:
Tokia štai ši nuostabi pora.
Vasaros vakaras
Vasaros vakaras toks tylus ir gražus,
Saulės spindulių žvilgsnis ne taip aiškus,
Vakarui dovanoja saulėlydį savo purpurinį,
Dovanoja džiaugsmą, audringų minčių srautą.
Priedainis:
Žolės šviežumas, miškų, pievų spalvos,
Bėgančių upių, žydėjimas sodų,
Paukščių giesmės ir smuikeliai žiogų,
Šiltas lietutis, audrų kibirkštys.
Atsisėsime vasaros vakarą prie laužo,
Lengvas vėjas sups lapiją,
Mes draugus pasikviesime visus,
Gitarai skambant dainas dainuosime.
Iš rusų k. vertė Birutė Silevičienė
Atgal
