Poezija
11 11. Eilėraščiai apie ėjimą per laiką
Kostas Fedaravičius
Lietuvios kaimo rašytojų sąjungos pirmininkas
Stasio Liutvinavičiaus, Lietuvos kaimo rašytojų sąjungos nario „Einu per laiką“ – vienuoliktoji knyga, kurią sudaro eilėraščiai, dainos, sakmės ir padavimai apie Veliuoną, Tėvynės meilę ir mokyklos šviesą. Joje poetas atskleidžia savo gyvenimo kelią, kurį buvęs gimnazijos auklėtinis praėjo, nepalaužtas negandų. Poeto gyvenimas – tai Vilkijos gimnazijos ir Veliuonos Antano ir Jono Juškų vidurinės mokyklos istorijos dalis.
Laikas keitė Vilkijos gimnazijos vardą, bet nepakeitė mokyklos šviesos, kuri sklido iš gimnazijos klasių. Todėl mokyklos šviesa ir jos vardas išliko autoriaus ir jo lyrinio subjekto atminty. Ir autorius, ir jo lyrinis subjektas eina per laiką, nenusilenkdamas blogiui.
Nors dabar kitas laikas, bet tai, kas buvo, atgyja širdyje – poeto lyrinio subjekto siekiai sutampa. „Prologe“ poetas klausia:
O kas tas lyrinis veikėjas?
Tai aš ir tu, ir mes.
Poeto prisiminimų skalė plati. Jis dėkoja pirmajai mokytojai už nuoširdumą ir rūpestį, už budintą meilę Tėvynei. Poeto žvilgsnis sustoja prie Vilkijos mokyklos, kuri yra jo širdyje. Toje mokykloje mokytasi dirbti, prasmingai gyventi, ryžtingai eiti pirmyn, vejantis svają.
Lyrinio subjekto širdyje – trys meilės liepsnelės. Pirmoji liepsnelė, kurią lyrinio subjekto širdyje uždegė mokykla – tai mylėti darbą. Antrąją liepsnelę lyrinio subjekto širdyje uždegė meilę žmonėms. Trečioji liepsnelė, kuri skaidriai dega lyrinio subjekto širdyje – tai meilė Tėvynei.
Lyriniam subjektui mokykla – skambiausia giesmė, kurią gieda besikeičiančios moksleivių kartos, tik nesikeičia mokyklos giesmės turinys, nes jos pagrindas – Tikėjimas, Meilė ir Viltis.
Lyriniam subjektui mokykla – švenčiausia vieta, kurioje dega šviesos žiburys. Mokykla – jam antrieji namai, atveriantys svajonių duris. Todėl ir visam gyvenimui lieka mokykla negęstančiu žiburiu, kurio šviesą gera prisiminti.
Lyrinio subjekto išėjimas iš mokyklos nepasibaigia su išėjimu be tikslo į gyvenimą, o spinduliuoja su regima sugrįžimo vaivorykšte, kuri jungia lyrinio subjekto norą grįžti į mokyklą nebe mokiniu, o Veliuonos vidurinės mokyklos mokytoju. Lyrinio subjekto gyvenimo kelias susijęs su pagarba tėvams, motinos duonai, kurią jis bučiuoja, nes ji – brangiausia dovana mamos. Lyrinio subjekto širdy – Lietuva, klasės draugų tremtinių atminimas, susimąstymas, kaip išsaugoti žalią Lietuvos gyvybės medį, kad jo nelaužytų rūsčios vėtros. Lyrinis subjektas patenka į žiaurius pokario klastos verpetus, kur nekaltė buvo kaltė.
Metų nerami srovė bėga lyrinio subjekto širdimi, prieš akis iškyla mieli mokytojų veidai, kurie vaikui spinduliuoja gėrio saule. Lyrinis subjektas prisimena kolegas, su kuriais teko eiti nelengvu gyvenimo keliu, sodinti ąžuoliukus, kad jie išaugtų ąžuolais.
Lyrinis subjektas skaudžiai rašė savo jaunystės knygą.
Kiekvienas jos puslapis – tai kasdienė drama. Knygos lyrinis subjektas – tai tos priesaikos saugotojas, – jos negali sulaužyti. Tai priesaika būti žmogumi, ne tik trokšti šviesos, bet ir pačiam tą šviesą duoti.
Lyriniam subjektui gyvenimas – neprirašyta lenta, kurioje mokytojo ranka turi parašyti pačius tauriausius žodžius mokiniams. Tarp tų žodžių – brangiausias žodis LAISVĖ.
Stasio Liutvinavičiaus knygos lyrinis subjektas suvokia, kad šviesos kelio pradžia – mokykla. To kelio pradžia niekada neturi pabaigos, nes mokytojas – tai švyturys, kurį regi per audringas tolumas buvę mokiniai. Nors lyrinio subjekto kelias sudėtingas, bet jis niekada neužžėlė, nes mokytojui mokiniai – jo viltis, svajonės, ateities vizija. Mokytojas niekada nesensta, nes mokykloje klega jaunystė, ir tai jaunystei pavaldi mokytojo širdis. Todėl Stasio Liutvinavičiaus lyrinis subjektas kuria odę jaunystei, akcentuoja, kad jaunystė tik viena, kurios skrydžiui stipriausi sparnai. Nors jaunystė kupina pavojų, lyrinis subjektas tiki, kad eis gyvenimo keliu nesuklysdamas. Jis akcentuoja, kad nugalėti kliūtis – tai didžiausias džiaugsmas.
Stasio Liutvinavičiaus lyrinis subjektas myli Lietuvą. Jis kviečia visus ją mylėti, nenusilenkti blogiui. Jo giedras tikėjimas, kad ateis kiti laikai ir išsitiesins kreivi takai.
Ir poetui Stasiui Liutvinavičiui,ir jo eilių lyriniam subjektui Lietuva – širdies atgaiva. Iš gyvenimo ūkanų iškyla kryžių Lietuvos paveikslas, kuris sustiprina lyrinio subjekto pasiryžimą būti narsiu Lietuvos sūnumi, nes Atgimimas – tai kiekvieno žmogaus gyvenimo padangė žydra.
Lyrinis subjektas ryžtingai teigia:
Užkopę ant aukštos kalvos,
Mes žvelgiame į saulę
Ir gražų vardą Lietuvos
Parodysim pasauliui.
(Eil. „Ateis kita diena“)
Nors lyrinį subjektą žavi antikos kolonos, Europos garsūs paminklai, bet jam mieliausia Lietuva, kurioje ir mokykla, ir negęstanti mokslo šviesa, ir Nemunas, kuris srūva pro Vilkiją, Veliuoną, kitas brangias vietas, išvaikščiotas visais metų laikais.
Lyrinio subjekto gyvenimo kely nestinga aštrių vingių, bet jis eina gyvenimo taku ryžtingai, atkakliai:
Jau raukšlės išvagojo veidą,
Šarma baltuoja ant plaukų –
Einu aš galvą nenuleidęs
Savu gyvenimo taku.
(Eil. „Gyvenimo takas“)
Toje kelionėje, kuri pasidabruota gyvenimo šalnų – karštas noras kurti. Lyrinis subjektas akcentuoja:
Nebevilioja svečios šalys
ir turtai gražūs svetimi,
Radau Tėvynėj savo kelią
ir čia išliksiu savimi.
(Eil. „Čia – mano namai“)
Lyrinis subjektas džiaugiasi, kad jį supa geri žmonės. Jis neskirsto jų pagal spalvą, o gerbia už gražų darbą.
Lyrinis subjektas nevadina savęs didvyriu, jis susimąsto apie savo darbus, nenori būti išaukštintas, – jo siekis, būti žmogumi.
Poeto lyrinis subjektas, praėjęs ilgą gyvenimo kelią, guodžiasi:
Jūs būkit vešlūs, tvirti medžiai,
Te jūsų širdys prašviesėja,
Žinokite, aš visiems atleidžiu,
Nes aš visus mylėjau.
(Eil. „Atleidžiu“)
Poeto lyrinis subjektas – optimistas ir ryžtingas gėrio gynėjas:
Ką blogo pamatęs,
nerimstu, netyliu –
Prieš blogį nenoriu tylėt.
Tad, žmonės, supraskit:
gerbiu aš jus, myliu,
Tik klystančiam noriu padėt.
(Eil. „Mes – žmonės“)
Lyrinis subjektas „Epiloge” tvirtina:
Gyvenimas kas metai mainos,
Jis – upės sūkurys sraunus.
Tik negalvokit: aš – ne dainius,
Mokyklos aš savos sūnus.
Ir su likimu jūs nežaiskit –
Tebūna giedras jums dangus.
O mane vertinkit ir teiskit:
Esu aš paprastas žmogus.
(Eil. „Aš – paprastas žmogus“)
Poeto Stasio Liutvinavičiaus knyga „Einu per laiką“ – tai 50-ties metų pedagoginio darbo, pergyvenimų rezultatas, džiaugsmai, nesėkmės, jo mokinių, artimųjų žmonių likimai, Tėvynės vaizdai.
Atgal
