VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D..

Poezija

11 08. Nuoširdus kūrėjas Jonas Dauguvietis

Kostas Fedaravičius

Lietuvos kaimo rašytojų sąjungos pirmininkas

Jonas Dauguvietis, Lietuvos kaimo rašytojų sąjungos narys, gimė 1928 08 16 Bargailių kaime (Kėdainių rajonas), tarnautojo šeimoje. Netrukus šeima persikėlė gyventi į Kėdainius, kuriuose gyveno iki 1934 m. Kai tėvas išėjo į pensiją, vėl sugrįžo į Bargailių kaimą, kur tėvas, kaip savanoris, buvo gavęs ūkį. Pradžios mokyklą Jonas Dauguvietis lankė Bargailių kaime. Baigęs ją, įstojo į Grinkiškio mokyklos penktąjį skyrių. 1941 m. baigė šeštąjį skyrių. Užėjus vokiečiams, 1941 – 1942 m. niekur nesimokė. 1942 m. pradėjo lankyti Grinkiškio mokyklos septintąjį skyrių, kuris buvo įsteigtas mokyklos vedėjo Jono Poderio dėka. 1943 m. mokykla buvo perorganizuota į progimnaziją. Atvyko dirbti naujų mokytojų. Tarp jų ir Jono Poderio sūnus Vytautas Poderys, Kauno Vytauto Didžiojo universiteto studentas, kuris dėstė lietuvių kalbą ir buvo ketvirtos klasės auklėtojas bei literatų būrelio vadovas. Šiame būrelyje buvo ir Jonas Dauguvietis.

1944 m. pavasarį Vytautas Poderys iš vyresniųjų moksleivių suorganizavo Lietuvos laisvės armijos kovotojų grupę. Traukiantis vokiečiams, LLA būrys irgi pasitraukė į šalies Vakarus, o moksleiviai, grupės nariai, liko pogrindyje.

1945 m. gegužės 16 d. beveik visa moksleivių grupė buvo suimta ir įkalinta. Pradžioje – vietinėje daboklėje, o vėliau – Kėdainių apskrities kalėjime. Jos teismas (tarp teisiamųjų buvo ir Jonas Dauguvietis) įvyko 1945 m. gruodžio mėn. Kauno kalėjime. Teisė sovietų karo tribunolas ir beveik visiems skyrė po 10 metų lagerio ir 5 m. su teisių apribojimu. 1945 m. gruodžio 24 d. iš Kauno išvežė į Vilnių, o iš jo – į Komijos ATSR.

1954 m. liepos 19 d. pagal TSRS Aukščiausiosios Tarybos įsaką „Dėl nepilnamečių teistumo“ Joną Dauguvietį paleido, nors dar bausmė buvo nepasibaigusi.

Jonas Dauguvietis, grįžęs Lietuvon, įstojo į Kauno J. Gruodžio muzikos mokyklą. Įsigijo chorvedžio specialybę. Dirbo įvairiose vietose. 1988 m. baigė neakivaizdžiai Leningrado institutą. Dirbo Kauno miesto Kultūros skyriaus metodininku, vadovavo meno saviveiklos kolektyvams.

Jonas Dauguvietis gyveno Kaune, vadovavo Jonučių vidurinės mokyklos pučiamųjų instrumentų orkestrui, „Silvos“ įmonės mišriam vokaliniam ansambliui...

Jis išleido beletrizuotų atsiminimų knygą „Gyvenimas duobėj“ (1997), eilėraščių rinkinius „Trykšta skaidrūs šaltinėliai (2000), „Man dar vieno pavasario trūksta“ (2008) ir atsiminimus apie savo kaimą „Mano kaimas“ (2014).

Jono Dauguviečio knygas išleido UAB „Dobilo leidykla“.

Jonas Dauguvietis buvo sumanus kultūros renginių organizatorius, veiklus Lietuvos kaimo rašytojų sąjungos narys. Jis visada su draugais švęsdavo Jonines, nes jis pats buvo Jonas. Jam rūpėjo kultūros reikalai, domėjosi poezijos problemomis, buvo nuoširdus kūrėjas.

2014 metų prasidėjusi vasara buvo lemtinga: likus iki Joninių keturioms dienoms, po sunkios ligos Jonas Dauguvietis mirė. Liko jo atsiminimai, taurūs eilėraščiai – didžiausias Jono Dauguviečio dvasios turtas.

Siūlau „Lietuvos aido“ skaitytojams tris Jono Dauguviečio eilėraščius.

Mano Bargailiai

Pasimetęs bekraščiuos laukuos

Kaip šunelis aš suinkščiu gailiai.

Kas man jus sugrąžins, atiduos

O Bargailiai, mano Bargailiai.

 

Nebėra tų namų ir žmonių,

Kur kadais pažinau ir mylėjau,

Tik platybėj beribių laukų

Kažkoks svetimas stūgauja vėjas.

 

Karčias ašaras rydamas, aš

Nežinau, kaip išreikšt savo meilę.

Gal ją vasaros vėjas nuneš

Jums, Bargailiai, mano Bargailiai.

 

***

Į praeitį dar nesugrįžo niekas,

Sudegę tiltai, išgriauti keliai,

Tik mintimis ją retkarčiais pasiekiam,

Tik sapnuose ją matome dažnai.

 

Susižavėjimai ir svaigios naktys,

Ir meilės nuotykiai, ir džiaugsmo virpulys –

Tai tik jauniems galėjo atitekti.

Į ten jau laikas užtrenkė duris.

 

Pro tas duris dar nieks neįsilaužė.

Bevaisės pastangos. Jaunystė nesugrįš.

Jos ilgesys kas dieną sielą graužia

Ir temdo mūsų senstančias akis.

 

O ką daryt, jei praeitis beliko?

Vien ją sapnuoji, ja tik gyveni.

Pro dabartį, nevertą nė skatiko,

Į paslaptingą ateitį eini...

 

Seni vaizdai

Kai iš pasąmonės seni vaizdai atplaukia,

Šviesa nušvinta akys nelauktai.

Ir kužda ten kažkas, ir kalbina, ir šaukia

Matytos akys, pamiršti veidai.

 

Mieli vaizdai ir žodžiai pasakyti,

Ir paklydimai, džiaugsmas ir kančia.

Per metų nuotolį ryškiau matyti –

Jie kartais džiugina ir žeidžia paslapčia...

 

Kada žmogus ties atmintim suklumpa –

Su metais atsitinka taip dažnai.

Dievuli, koks gyvenimas tas trumpas,

Kaip daug nenuveikta, o laiko taip mažai.

Atgal