Poezija
11 04. Šių dienų būtybės
Vaclovas Volkus
Jų kūne tik grubi galia,
Mėsos ir kaulų gabale
Jų prigimtis plėšri.
Tuo jie didžiuojas, jiems valdžia,
Veiklos pradžia ir pabaiga
Jų nešvariam kely.
Jie gali būti be širdies,
Jos nesupras, nepagailės,
Jiems niekalas garbė.
Jų kūne dvasios tuštuma,
Daiktų ir aukso prikrauta
Pajuodėlė dėžė.
Tokių ir gyvulio reikmė.
Iš to ir seka pasekmė
Nežmoniškų darbų.
Nors ir bedrąsiai. Jie žmogus,
Tik slepiantis žvėries nasrus,
Apsaugok Viešpatie nuo jų.
Ką pasėjai, tą ir pjauni
Jau rudenį už viską mokam,
Jei su jaunyste brendom, nokom,
Be mokslo, be žinių.
Galvojom debesis apskristi,
Per upes, per marias perbristi
Neturint duomenų.
Vėliau ir artimam pavydim,
Jo sėkmę vergiškai palydim,
Su įtariu žvilgsniu.
Pamiršę, kad likimo kalviai
Mes patys, bet ar mąstom blaiviai,
Ieškodami kaltų.
Iš ciklo metų mėnesiui
Lapkričio veidas
Jau saulė debesų glėby,
Iš jų jau nieks neišvaduos.
Diena tamsi, diena tamsi
Užgęsta lapkričio aiduos.
Naktis ilga, naktis niūri,
Be spindinčių dangaus žvaigždžių,
Su vėjais blaškosi akla,
Net vilkui girioje baugu.
Į žemę pirmos snaigės kris,
Lengvutės lapkričio dangaus.
Čia jas vaikydamas šiaurys
Prie žemės bąlančios priglaus.
Balta žiema, nakties kiemais,
Artėja apsiaustu žvarbiu.
Jau rogėmis, eikliais žirgais –
Paklaust ar turit kailinių?
Varnos yra varnos
Iš didžiulio paukščio būrio
Varnos žinomos, deja,
Kur bebūtum įsikūręs,
Neaplenks jų draugija.
Rėkiančios genties atstovės
Su diplomais ir be jų.
Atpažinsi jas prie lovio
Ar prie rūbų, ar madų.
Viską mato, viską žino,
Kranksi ant sausų šakų.
Apteršia takus gėlyno,
Galvas žaidžiančių vaikų.
Jos visų galų „žinovės“
Jų netrūksta ant kelių.
Mėsinėtojos tikrovės,
Palydovės jos kranklių.
Iš didžiulio paukščių būrio,
Varnos niekad neišnyks –
Jos ant einančios kepurės
Savo pėdsakus paliks.
Mus jungia
Čia Baltijos ošiančios bangos,
Ten Vilniaus kalneliai žali.
Keliai ir keleliai vis rangos
Manoj gintarinėj šaly.
Ten Baltijos gintaro krantas,
Čia Vilniaus kalneliai žali.
Mus artina širdis ne plentas
Jos meilė Tėvynei gili.
Ji gyva atmintis
Šią mėlyną Nemuno tylą,
Sesutė Neris apdainuos.
Jos glėbyje Kaunas iškyla,
Su bokštais tvirtovės senos.
Iš tolo šlaitus Panemunės
Stebėjo ji veidu rūsčiu.
Ne kartą mirties pasalūnės
Galybę sutramdė kardu.
Jos rūstūs griuvėsiai šiandieną
Byloja didybę tautos.
Ir žavi lietuvį ne vieną
Kaip protėviai gynės prie jos.
Šią mėlyną Nemuno juostą
Sutinka gražuolė Neris.
Suvilgo man ašara skruostą,
Nes ji man gyva atmintis.
Kas tu?
Kas tu, pamiršęs savo medį,
Šaknų Tėvynės nežinai.
Ar tau dėl to širdis negedi,
Nes tu toj žemėk gyvenai.
Kas tu, pamiršęs gimtą kaimą,
Tėvų kapus jau pamiršai.
Prie valdžių lovio – tavo laimė,
Ar gi dėl jo tu gyvenai?
Kas tu, pamiršęs gimtą kalbą,
Su svetima pragyvenai.
Praradusi tautiečių garbę,
Nebepriims tėvų kapai.
Tokia šiandien tikrovė
Dabar kita būtis pas mus,
Ji ne Rytų riedyta –
Nesnausk, brolau, tik apsukrus,
Išplėš sau būtį kitą.
Taip ugdė mus ir tie – anie,
Net meilę keisti verta.
Laikai kiti, garbei sudie,
Užuodus lito vertę.
Pirmyn bedvasiai gaivalai,
Morale patylėki.
Kol aukso veršis, jų tarnai,
Aplenks ir Seimo rėtį.
Be sąžinės valdžios šulai,
Lėbaujasi gerovę
O tautai stalo trupiniai –
Tokia šiandien tikrovė.
Nuodėmė
Visų laikų esi tikrovė
Visiems pažįstama dama.
Ją daugis amžių plakė, rovė,
O ji vis tiek yra sava.
Nes ji ir baimė, ir smalsumas,
Ir gundanti nakties giesmė.
Ji – rožė, ji – spygliuotas krūmas,
Karaliaus veidrody dėmė.
Tokia esi, nes tu galiūnė –
Valdovė prigimties jausmų.
Ir nebuvai tu pasalūnė,
Gyvendama šalia žmonių.
Tu nuodėmė. Esi tikrovė
Po saule mėlyno dangaus.
Tave tiek amžių plakė, rovė,
Bet tu vis tiek kely žmogaus.
Būk laiminga kartu
Tu pabūk su manim, jei kada tau sunku,
Su jaunystės sparnais skrisim skinti žvaigždžių
Prie birželio vakarės žaros.
Su svajonių dalia, tu ant mano peties,
Pakerėta tylos prie bemiegės nakties,
Parymok prie žvaigždėtos tylos.
Parymok, pasiguosk su birželio žiedais,
Kada skamba giesmė vyturių paryčiais,
Kada ilgisi rasos aušros.
Nenuleidus akių su karšta širdimi,
Būk laiminga kartu ir giliam ilgesy
Saugok ugnį likimo dalios.
Jie mūsų daugiau nebetryps
2004 m. gegužės 01 d. Lietuva
tapo Europos Sąjungos nare
Ir likimas žiaurus, per likimo galias,
Per daugelį amžių lietuvių žemes,
Mylavo ir gniuždė gadynės.
Ir kryžeiviai pikti ugnimi ir kardu,
Su šventeivių veidais kryžiaus ženklo vardu,
Mus varė vergais iš Tėvynės.
Ir maskolių carai puslaukinių Rytų,
Pagarsėję su „mat“ ir nuožmiu žiaurumu,
Per šimtmečius plėšė ir žudė.
Daugiametės kovos išugdyti kariai
Mena laisvės karus, saugant laisvę šventai
Išliko tvirti, nepalūžę.
Nusikratę mes juos, mes šiandieną laisvi,
Nevalia mums pamiršt, kas tokie praeity,
Iš kur nuolatinis pavojus.
Ir manoji tauta pasisakė „GANA“,
Gyvenkim Europos tautų šeimoje
Jos Sąjungoj mūsų rytojus.
Atgal
