Poezija
11 04. Vėlinės kaime
Regina Jakučiūnaitė - Kubertavičienė
Rudens vėlyvos gėlės
Jau kelia baltas kepures...
Kadais mylėti žmonės –
Tik prisiminimų
Vėlės, takeliais
Į kapus atves...
Nors vieną
Kartą, per metus
Primins: gyvenimas –
Trapus, lyg virpanti
Liepsna kapų žvakelių.
Ir skausmas
Neapsakomai
Vėl širdį gelia...
Tik vieną kartą per metus
Atmink, gyvenimas trapus...
* * *
Vėlinių
Naktį,
Kada
Liepsnelės
Žvakių
Plazda,
Tu
Prisiminsi
Vėl
Mane,
Bet
Neraudok,
Neskęski
Liūdesy.
Tiktai
Tuomet
Suprasi,
Kaip
Tave
Mylėjau
Ir praeitis
Vėl
Suspurdės
Tavoj
Širdy.
Deja,
Nesugrąžino
Niekas
Nė sekundės,
Išdžiūvo
Vėjyj
Ašara
Skaidri...
O žvakės
Tirpsta,
Plaikstos
Skaisčios
Liepsnos,
Kvatoja
Klaikiai
Budelis -
Žvaigždė
Nyki...
Ruduo
Topolis
Šukuoja
Debesį
Švininį,
Gervės
Nulinguoja
Sopulį
Krūtinėj.
Šiauraus
Vėjo
Šuoras
Atlapoja
Paltą,
Ir bejausmę
Širdį
Leidžiu
Vėjui
Gelti.
* * *
Daužos
Banga
Ledinė,
Į šaltą
Slidų
Molą...
Mylimas,
Tavo akys
Į juodas
Erdves
Nutolo.
Slenka
Iš lėto
Vienatvė
Tarsi
Išvytas
šuo.
Plėšo
Drabužį
Vėjas,
Laša
Širdin
Ruduo.
Atgal
