Poezija
10 21. Bėganti gyvenimo brydėmis...
Birutė Silevičienė
Vladislava Kursevičienė – puiki poetė, rašytoja, nuoširdi moteris, motina, močiutė. Išleidusi keliolika knygų lietuvių, lenkų, rusų kalbomis.
Nuoširdus žmogus, buvusi pedagogė, mokyklos direktorė – turi didžiulį žinių bagažą. Atviras žmogus, nepavydi niekam: ar tai būtų poetas, ar rašytojas, pasidžiaugia kiekvieno kūryba, gavusi knygelę dovanų – nuoširdžiai perskaito ir išsako savo mintis.
Poetė Vladislava Kursevičienė
Vladislava dalyvauja ne viename literatūriniame būrelyje. Neseniai priimta į Nepriklausomų rašytojų sąjungą.
Kaip „Gildijos“ literatūrinio susivienijimo narei palinkėkime šviesaus kūrėjos kelio.
Gavusi pluoštelį jos eilėraščių, pateikiu „Lietuvos aido“ skaitytojams. Prabėkime jos gyvenimo brydėmis, linkėdami niekada nepadėti plunksnos.
BRYDĖS
Privalome praminti
Kiekvienas savo brydę,
Nors daug lengviau keliauti
Išvaikščiotu taku
Ir pėdsaką šioj žemėj
Privalome palikti,
Kad ainiai mus minėtų
Tiktai geru žodžiu.
Išėjus mums kad liktų
Ne vien seni albumai,
Kur nuotraukos gelsvėja
Ir neįdomios jau,
Kad liktų darbo vaisiai:
Sodai, namai ar knygos,
O ką ten įrašysim,
Galvokime dažniau.
VEIDAI
Porceliano lėlės
Raukšlelių neturi,
Vienodi, bejausmiai
Jų visų žandai.
Lėlėms verkt nereikia,
Nereikia ir juoktis,
Tad skausmo bei džiaugsmo
Nerodo veidai.
O veidai gyvųjų
Tai visai kas kita,
Tokie išraiškingi,
Gyvybės pilni.
Čia raukšlelės juoko,
O čia rūpestėlio,
Be šitų raukšlelių
Būtų negyvi.
ŽEMĖ PRAŠO LIETAUS
(Melodija kaip „Siela ištroškusi Dieviško grožio“)
Žemė išdžiūvus iš troškulio alpsta,
Argi jį gali žmogus numalšinti.
Dieve, išdžiūvusią žemę pagirdyk,
Neleiski sausrai gyvybės naikinti.
Vandeniu girdyk žolelę ir medį,
Net vabalėliams juk atgaivos reikia.
Žmonės laimingi paūksmę suradę,
Tegul pavėsis jiems džiugesį teikia.
Prašom lietučio, griaustinio nebijom,
Kai vis žaibuoja, padangėje griaudžia,
Žinom, pagelbėsi mūsų lelijoms,
Dievo apvaizda juk niekad nesnaudžia.
GRAŽUOLĖ VASARA
„Gražuole vasara, mylėčiau aš tave.
Jei ne uodai, ne dulkės ir ne musės“,
- Žymusis Puškinas taip rašė anuomet,
O man patinka ši puikioji misis.
Didingas stotas jos, ir eisena tvirta,
Gėlėtais šilko rūbais pasipuošus,
Kaip žemuogė kvapni, kaip saulė ji karšta,
Subrendusi, mylėti pasiruošus.
Ilgiausioji diena, trumpiausioj i naktis,
Pakrūmėse jai jonvabaliai šviečia,
Savo žaviais kerais vilioja ji visus,
Paparčio žiedo mus ieškoti kviečia.
Aš myliu vasarą su jos spalvom, kvapais,
Su jos kaitra, su musėm, vabalėliais,
Su kvepiančiu šienu, su žemuogėm šile,
Su atlaidų saldainiais, su pievų katilėliais.
POETAS IR KAŽKAS
Nosis vis knygon įbesta,
Pieštukas rankoj nuolat,
Gal veikti neturi, ar ką? –
Kažkas poetą puola.
Argi kūryba ne veikla,
Ar talento nereikia?
Nejaugi dirba tiktai tas,
Kas aria, sėja per dienas
Ir kitą žmogų peikia?
Gali pats nesiteisint man,
Kad žemės art nemoki,
Aš duoną auginu,
O pats
Su knygom tik ir šoki.
Vis duona, duona ir darbai,
Dėl to tiktai ir gyventi?
Pasaulio balto nematyt,
Be tikslo greit pasenti?
O aš rašau, kažkas skaitys,
Nes kuriame dėl šito,
Ir perskaitęs tada sakys
Gal būt po metų šimto:
Matai, žmogaus seniai nėra,
Jam vien rašyt patiko,
Jis rašė tad be atvangos,
Ir kūriniai išliko.
KAS TU ESI, POEZIJA?
Poezija - kas tu esi?
Kokiu vardu turiu tave vadinti?
Tu vis kita:
Tai lyriška,
Švelni kaip motina,
Svaiginanti kaip vynas senas,
Tai šaukianti, veržli,
Į kovą kviečianti
Ir kaip gyvenimas
Esi tu įvairi.
Poezija - svajonės,
Džiaugsmas ir vargai,
Sėja ir rugiapjūtė
Bei žydinti jaunystė,
Sapnai ir realybė,
Aušra ir sutema,
Tikslai ir priežastis,
Silpnumas ir stiprybė.
Poezija - tai kelrodė žvaigždė,
Malda kasdienė,
Asmenybės ego,
Poezija - gyvenimas,
Kur kartą gyveni,
Poezija - tai alfa ir omega.
KAD ŽODIS NEVERKTŲ
Gyvena sau žmonės,
Per žemę keliauja,
Kiekvienas kasdieną
Su žodžiais draugauja.
Stebuklų stebuklas
Tas žodis kasdienis,
Į kalbą įpintas,
Ir žodis pavienis.
Nes žodis - tai syvai,
Ištryškę iš žemės,
Te vaikas jį gerbia,
Temyli jį senas.
Vis prašom ir prašom:
Mylėkime žodį,
Kad prasmę turėtų,
Kad būtų paguoda.
Kad žodis neverktų,
Kad žodis skambėtų,
Kad žodį išgirdus,
Širdis neskaudėtų.
KAI NEPILNA ŠEIMA
Kartą dvi mergaitės
Neturėjo tėvo.
Buvo dvi močiutės,
Buvo du seneliai,
Buvo ir mamytė,
Darbuose paskendus,
O jos taip norėtų
Pasėdėt ant kelių.
Juk vaikai kaimynų
Turi tėtį, mamą,
O savo tėvelio
Tiktai jos neturi.
Kokia neteisybė!
Kodėl nesugrįžta?
Močiutė vis sako,
Kad jis pas Dievulį.
Jei būtų tėvelis,
Tai jis pavežiotų,
Atvežtų saldainių,
Ledų, „aselpinų“...
Kurgi jo ieškoti,
Kad namo sugrįžtų,
Kaip gi jį pašaukti?!
Net mama nežino.
RUDENĖJA
Jau beržas puošeiva sruogeles nudažė,
Klevas užsidėjo kariškio beretę,
Atstatė krūtinę tarsi generolas,
Kad glostytų saulė - amžina koketė.
Vėjas sušiureno, sijonus nurovė
Nuo visų liepaičių, kurios keitė rūbą,
Pagailo berželiams savo sesių liepų,
Tik dabar pajuto, kaip greit laikas srūva.
Neseniai žaliavo ir gelsvai žydėjo,
Bitutes maitino, maisto nešykštėjo,
Dabar viskas snaudžia, visos spalvos keičias
Net klevams jau aišku, kad ruduo atėjo.
SENATVĖ
Ateini sulinkusiom kojom,
Nelaukta, nekviesta, neprašyta.
Ateini, nors galėtum dar neiti,
Palaukti dienelę, kitą.
Ateini be dantų ir pražilus,
Rodos iš niekur, iš gatvės,
Iš laiko, kur byra kaip smėlis,
Nes tavo vardas –
SENATVĖ.
Atgal
